- Prastai atrodot, - pareiškė jis.
- Blogai virškinu, - atsikirtau.
- Ką?
- Tikrovę.

Atsimenu, kad “Vėjo šešėlį” prieš labai daug metų radau knygyne tarp nukainuotų knygų. Nusipirkau ir perskaičiau. Po kiek laiko įvairiuose knyginiuose tinklaraščiuose ėmiau užtikti atsiliepimus apie ją. Jie buvo geri - bet aš svarsčiau - kokia tai knyga? Kodėl aš jos neatsimenu? Perskaičiau ir užmiršau.

- Įkvėpimas ateina tada, kai įsiremi alkūnėmis į stalą, užpakaliu - į kėdę ir imi prakaituoti. Pasirink temą, idėją ir sunk smegenis tol, kol ims skaudėti. Tai ir vadinama įkvėpimu.

O po daugelio metų atėjo laikas ir “Angelo žaidimui”. Perskaičiau ir manau, kad taip pat greitai užmiršiu. Nesupraskit klaidingai - knyga įdomi, bet visai neįsimenanti. Skirta skaityti greitai ir po daug puslapių iš karto. Bet po kelių mėnesių nebeklauskit, apie ką ji.

Bet aš jus pavaišinsiu skaniais pietumis - duona, vynuogėmis ir šviežiu burgoso sūriu. Su tokiais skanėstais ir grafu de Montekristu galima išgyventi šimtą metų.

Patiko (1)

Rodyk draugams