Iki tol, kol parsinešiau knygą iš bibliotekos, buvau įsitikinusi, kad tai “Anglas ligonis”. Todėl, kai pastebėjau klaidą, pajutau nusivylimą. Savimi, žinoma. Jei jau galiu supainioti tokius dalykus, tai? …

“Jei pamatai kenčiantį žmogų ir gali jam padėti, padaryk tai naudodamasis tuo, kas yra po ranka.”

Skaitant galvoje sukosi kitos labai panašios knygos siužetas, tik ten jauna knygos herojė išvyksta ne į Indiją, bet į Haitį. Deja, neprisimenu nei rašytojo, nei knygos pavadinimo. Gal kas primins?

O perskaičiusi jaučiuosi sutrikusi. Knygos pradžioje yra autorės pastaba, kad romanas parašytas remiantis jos senelės istorija. Sulaukusi trisdešimties ji atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje Ranči Indijoje, paskui buvo perkelta į ligoninę Anglijoje. Gi pačioje istorijoje herojei pavyksta išvengti šito, ir pabaiga, jei ne laiminga, tai yra bent jau teikianti viltį. Ar rašytojos epigrafą - senelei, kad pabaiga nebūtų liūdna - reikia suprasti tiesiogiai?

Pirmą kartą gyvenime pasijutau nepriklausanti nei baltiesiems, nei juodiesiems, paprasčiausiai buvau vienos bendros bandos dalis. Tas jausmas buvo nuostabus, išvaduojantis iš vergovės ir teikiantis laimę. Juk, kad ir kaip ten būtų buvę, aš padariau tai, ką puikiausiai daro visos pasaulio moterys: nuėjau į turgų ir apsipirkau.

Kas patiko? Pagrindinė herojė. Kuri nori mylėti nevaržoma rasinių ir socialinių prietarų, kuri supranta, kaip svarbu būti moteriai nepriklausomai finansiškai, kuri nenori būti tik mylimo vyro dalis, bet siekia išsilavinimo, įgyja profesiją, geba gyventi viena ir būti nepriklausoma nuo kitų. Todėl dar labiau žavi pagrindinės herojės motina, suprantanti ir skatinanti savo dukrą, kas sutikime, tais laikais nebuvo labai įprasta (XX a. pradžia). Nors ir šiais laikais ne visada…

Mano nugara išsilenkė ir tapo mano kūdikiui lopšiu, o klubai - saugančia siena, veidas - veidrodžiu, į kurį žiūrėdamas jis gimęs šypsosis.

Patiko (0)

Rodyk draugams