Ir kodėl Rasės Grynumu visąlaik puola rūpintis vien dvasiniai ir fiziniai invalidai?

Na, 2015-ieji tikrai nebuvo geriausi metai mano gyvenime. Greičiau jau vieni iš blogesnių. Bet kai paskaitau Bukovskį - mano gyvenimas man pradeda atrodyti gerokai geresnis, negu kad iki šiol apie jį maniau.

- Niekad netapsi rašytoju, jei slėpsies nuo tikrovės.
- Na ir pasakei! Juk rašytojai kaip tik tai ir daro!

Gal ir šiek tiek hiperbolizuotai pasakysiu, bet pastaroji citata - tai durklas man į širdį. Nes iki šiol gyvenau besislėpdama nuo tikrovės. Ir vadinau tai pozityviu mąstymu. Paskui viskas užkniso, užmiršau visas geras mintis ir pradėjau matyti tik juodas spalvas. Pastarąjį pusmetį tikriausiai galima suskaičiuoti dienas ant pirštų, kada aš neverkiau. Ir dar teisinau save - tiek metų kažkuo tikėjau, siekiau, laukiau, o rezultatas toks pat, kai mąstau negatyviai, visus keikiu ir gailiu savęs. Taip lengviau. Man nieko gero nebeskirta. Stebuklų nebūna. Todėl visa, ką galiu padaryti, tai kaip nors ištverti likusį gyvenimą.

Bet vis dėlto nesu sutverta taip gyventi. Šiandien pradėjau mąstyti apie ateinančius metus. Ta proga užsirašiau kelias mintis, kurias galima pavadinti realistiniais norais arba tikslais kitiems metams - ir nuotaika jau pakilesnė.

Viltis vėl gyva.

Panašu, kad bičas vien šūdą ir rijo, valgiaraštį paįvairindamas nebent vienu kitu naujagimiu.

Patiko (0)

Rodyk draugams