Taip jau yra, kad rašymo aš niekad nelaikiau darbu. Kiek tik save pamenu, procesas visad vykdavo kuo sklandžiausiai: įsijungi klasikinės muzikos radijo stotį, prisidegi cigaretę ar cigarą, atsikemši butelį. O visa kita atlieka pati rašomoji mašinėlė. Tereikia būt šalia jos.

Perskaičiusi Bukovskio knygą aš manau - daugiau tikriausiai ne. Bet tai yra toks mėšlas, prie kurio po kiek laiko traukia sugrįžti. Ir todėl vėl skaitau. Šis romanas - istorija apie tai, kaip kažkada rašytojas rašė scenarijų kino filmui. (Dabar būtų įdomu tą filmą pamatyti). Visi veikėjai turi realius prototipus, tik gaila, kad nepateiktas sąrašas, kuris padėtų juos iššifruoti.

Veikiausia rašymas tai tik būdas išsikalinėti. Vieni išsikalinėja geriau, kiti - blogiau.

Ankstesnėse knygose mane glumindavo Bukovskio aprašomas gyvenimo būdas - aš nelabai įsivaizduoju, kaip galima taip gyventi - tiek gerti, stumti laiką, susitikinėti su tokiais pat žmonėmis, kartais rašyti. Todėl man buvo savotiškai gera sužinoti, kad rašytojas bent savo gyvenimo pabaigoje rado laimę (ar tai, kaip aš tai suprantu) - mažiau gėrė, šalia buvo mylima moteris ir katės, ir net pagaliau turėjo pinigų, kuriuos galėjo investuoti į nekilnojamąjį turtą.

Pritarškinau pluoštą naujų eilėraščių. Šiaip jau eilėraščiai nėra bevertis niekalas, patikėkit. Be jų jau seniai būčiau išsikraustęs iš proto.

Taigi.

Beje, filmas Kanuose nieko nelaimėjo.

Sara sode ėmė augint naujas gėles ir daržoves.

O penkios katės ir toliau stebėjo mus savo dešimčia nuostabių akių.

Patiko (0)

Rodyk draugams