Lijo. Lubos leido vandenį. Lietus lašėjo pro lubas - tekšt, tekšt, tekšt ir tekšt, ir tekšt, tekšt, tekšt, tekšt, ir tekšt, tekšt, tekšt, ir tekšt, ir tekšt, ir tekšt, tekšt, tekšt, tekšt…

Knyga paskirta prastai literatūrai. Bet jei jau iš to šaipaisi, tai - man atrodo - pats turi gerai rašyti. O čia - vėlgi man atrodo - šūdas šaiposi iš mėšlo. Geriau papasakosiu anekdotą:

Du sukčiai įtikino karalių, kad gali iš šūdo pagaminti sviestą. Po kiek laiko karalius domisi, kaip jiems sekasi.

- Pusė darbo jau atlikta - ant duonos tepti galima.

Nusprendžiau iki pietų likti lovoje. Galbūt iki to laiko pusė pasaulio išmirs ir pakęsti likusią dalį bus ne taip šlykštu.

Pasaulyje yra milijonai moterų, ar ne? Kai kurios atrodo normaliai. Dauguma atrodo visai nieko. Tačiau kartais gamta iškrečia pokštą: sumeistrauja ypatingą moterį, neįtikėtiną moterį. Tu matai, ir negali patikėti. Ji visa - tobulas bangavimas, gyvsidabris, besiranganti lyg gyvatė: matai jos kulkšnį, matai alkūnę, matai krūtis, matai jos kelį, ir visa tai susilieja į didžiulę gundančią visumą, o jos gražios akys šypsosi, lūpų kampučiai truputį nuleisti, bet lūpos sudėtos taip, tarsi ji tuos nusijuoks iš tavo bejėgiškumo. Ir rengtis jos moka, ir jų ilgi plaukai liepsnoja ore. Šito, velniai griebtų, jau per daug.

Patiko (0)

Rodyk draugams