Rašytojai, pagalvojo jis. Net ir neturintys bėdų su sveiku protu yra kvaištelėję.

Knygoje, kurią dabar skaitau, sakoma - kai kurių knygų nereikia skaityti iš karto. Kartais geriau palaukti kurį laiką, ir tada bus aišku, ar verta skaityti. Ir man sunku būtų rasti geresnį pavyzdį šiai frazei, nei “Da Vinčio kodas”.

Prieš keletą metų, kai šis pavadinimas skambėjo visur, aš labai griežtai nuo jo atsiribojau. Jaučiau tokį priešiškumą, kad net jei būtų privaloma perskaityti, būčiau nuo to išsisukinėjusi.

Bet dabar buvo visai smagu tai padaryti. Tik labai juokiausi, užtikusi knygos aprašymą, kur jos pagrindiniu privalumu įvardijama atskleista tiesa. Aš manau, kad romanas įtaigus (ir tai jo privalumas) todėl, kad rašytojas paėmė tikrai egzistuojančias organizacijas bei asmenis ir atleido savo fantazijos vadžias. Ir štai, kas gavosi.

Nors tikrai, netikiu, kad Jėzus sulaukęs trisdešimt trijų mirė nekaltas.

Ar mums reikėtų imti plevėsuoti vėliavomis ir aiškinti budistams, jog turime įrodymų, kad Buda gimė ne iš lotoso žiedo? Arba kad Jėzus gimė ne iš nekalto prasidėjimo? Tie, kurie tiki nuoširdžiai ir supranta tikėjimą, žino, kad visos tokios istorijos yra metaforiškos.

Patiko (0)

Rodyk draugams