Pamenu, kaip dar labai ankstyvoje vaikystėje prieš miegą tėtis arba mama skaitydavo “Robinzoną Kruzą”. Paskui, sulaukusi brandesnio amžiaus, dar kartą tą pačią knygą perskaičiau pati. Ir kai visai netikėtai bibliotekoje radau D. Defoe kitą romaną - tiesiog negalėjau nepaimti. Nes kai rašytojas taip tampriai susijęs su viena knyga, suvokimui praplėsti būtina paskaityti dar ką nors.

Iš pradžių nepatiko. Nes viskas prasideda nuo autoriaus įžangos, kur jis prisiekinėja, kad perrašė visas vietas, kurias kaip tik skaitytoja mieliausiai skaitytų. Ir dar tie pamokslavimai, kaip galima ir iš blogo pavyzdžio pasimokyti, man nieko gero nežada. Ir teksto pradžia monotoniška bei nuobodi. Ir dar - nėra jokių skyrių ar dalių - kas galėjo pamanyti, kad tai gali būti didelis trūkumas?

Bet kuo toliau, tuo labiau kabino. Ir visai gera knyga. Tik pabaigoje liko klausimas - ar taip yra todėl, kad moters istoriją pasakoja vyras, ar tada laikai kiti buvo - bet kaip vaikai? Aš suskaičiavai aštuonis gyvus vaikus ir dar keli mirė. Bet tokiame detaliame gyvenimo aprašyme jie paminėti tik kaip statistiniai duomenys. Tai man buvo šiek tiek keista.

Patiko (0)

Rodyk draugams