Dar viena man labai patikusi Daphne du Maurier knyga. Nors abejonių buvo! Ypač knygos viduryje. Jau atrodo kaip ir viskas aišku, pabaiga aiški, jaunikis aiškus, blogi aiškūs. Tai kam dar skaityti toliau? Jau rašiau mintyse apie tai, kad rašydama pirmąjį romaną rašytoja tik mokėsi rašyti. Bet jos nemokėjimas rašyti - tai tik ta abejonė knygos viduryje, paskui niekas nebelieka aišku, ir skaitytojai tenka viską aiškintis iš naujo.

Kodėl man taip patinka ši rašytoja? Tikriausiai todėl, kad jos herojės labai panašios į mane. Jos - tai aš. Nes aš - tai “Rebekos” herojė - jauna, nepatyrusi, drovi, įsimylėjusi gerokai vyresnį vyrą, aš - tai pusseserė Reičel - kerinti jaunąjį sūnėną, galiausiai aš - tai Meri Jelan - drąsi, smalsi, protinga ir nuotykių ieškotoja.

Tik galutinis Meri pasirinkimas man ne visai prie širdies. Pirma, ir jos teta susižavėjo jaunu, gražiu, patraukliu vaikinu, bet kuo tai baigėsi! Gali taip baigtis ir Meri. Antra - man labiau patiko pastorius. Čia jau mano nuotykių troškulys kaltas. Sunku atsispirti proto, blogio ir meilės junginiui. Bet kad tai prie gero neprivestų, irgi aišku.

Taigi - didžiausias trūkumas - tinkamo jaunikio Meri nebūvimas.

Patiko (0)

Rodyk draugams