Stipriai priglunda prie galingo jūros kūno, ir jūra sugriebia ją, nepaleidžia iš glėbio. Ji jau nebe viena.

Visas viršelis prirašinėtas, kur ir kada knyga buvo perkamiausia, į kiek kalbų išversta, kiek tiražų perleista. Taipogi visur pilna gerų atsiliepimų. Bet juk ir “Pilkieji atspalviai” visa tai turėjo.

Man tai tikra pasaka. Nesiskirianti nuo pasakų apie našlaitėlę, Sigutę, Pelenę ir panašiai. Bet su amerikietišku prieskoniu - koks bebūtų puikus mylimasis, jis turi palikti. Jam reikia laiko suprasti, kad padarė kvailystę. Ir būtinai turi būti teismas. Atrodo, ten žmonės kitaip nesugeba įrodyti gerumo, pateisinti kitoniškumo, pripažinti kitokią tiesą.

Taigi, nors ir pasaka, bet skaitėsi lengvai ir patiko. Gal kai kurie įvykiai buvo mažai įtikėtini, liko keli klaustukai, bet žinau, kam dabar duosiu knygą skaityti. O tai reiškia, kad tikrai knyga visai nebloga.

Kodėl sužalotasis, vis dar kraujuojantis, turi užsikrauti atleidimo naštą?

Patiko (1)

Rodyk draugams