Istorinis romanas skirtas ne nugramdyti kaulus, o ant istorinio skeleto aplipdyti raumenis, suvarstyti nervus, pasruvinti kraują ir įkvėpti praeities gyvybę.

O koks teisus rašytojas! Na, žinojau, žinojau, kad kažkada gyveno tokia Barbora Radvilaitė. Ir toks Žygimantas Augustas. Lyg tai ir kokia meilės istorija buvus… Bet taip jau kartais išeina, kad apie savus žinome mažiau, negu kad apie svetimus.

Neseniai perskaičiau straipsnį apie Barborą Radvilaitę. Ir tai paskatino paieškoti kažko daugiau. Ir turiu pripažinti, kad ši knyga mano varganą istorinį išmanymo skeletą gerokai aplipdė raumenimis, suvarstė nervus ir pasruvino kraują.

Didžiausios pagarbos pasirodė vertas Žygimantas Augustas, sugebėjęs taip nepaprastai mylėti vienintelę moterį. Sugebėjęs taip aršiai ir tvirtai kovoti už savo meilę. Būtent jo kova kėlė didžiausią pasigėrėjimą ir pagarbą. Bet ir moteris buvo nepaprasta…

Kristina Sabaliauskaitė sakė, kad rašydama “Silva rerum” sąmoningai vengė tiesioginės kalbos, kadangi nebūtų sugebėjusi jos atkurti. Malūkas pasirinko kitą kelią. Nežinau, kiek tiksli jo kalba, bet romano rašymo stilius nuostabus. Man labai patiko.

Mirė be laiko, bet jeigu ji ir būtų senyvo amžiaus, Augustas kalbėtų, kad mirė be laiko.

Patiko (0)

Rodyk draugams