Pirmiausia šiek tiek nusivilimų - Naujųjų Metų proga perskaičiau kelias metines knygines apžvalgas ir šiek tiek nusivyliau savimi. Aš niekada nevedu statistikų, bet ta proga suskaičiavau - per praėjusius perskaičiau apie 25 knygas. Prieš keletą metų perskaitydavau daugiau nei dvigubai. Nelabai daug žmogui, kuris skaitymą įvardija kaip savo pomėgį…

Ir pažadėti kažko negaliu - dėl skaičiaus skaityti tikrai neketinu. Geriau prisiminti vieną labai gerą patarimą - nelygink savęs su kitais - jei žiūrėsi į didesnius už save, gali pradėti nepelnytai save menkinti; jei į mažesnius - gali pasikelti į puikybę.

O čia - tai dviejų metų knyga. Pradėjau pernai, baigiau šiemet. Skaičiau vien todėl, kad pavadinta garsiausio Remarko romano tęsiniu. Nenorėjau likti kažką praradusi. Bet galiausiai viso to karo pasidarė per daug. Tai tikrai nėra laisvalaikio literatūra - bet tikrai puiki ir verta bent kartą gyvenime perskaityti.

Rytoj vėl aplink tave griaudės patrankos, rankinės granatos, ugniasvaidžiai, liesis kraujas ir siautės mirtis… O šiandien dar yra toji švelni oda, ji kvepia ir vilioja kaip pats gyvenimas, ji neapsakomai gundo, svaiginantys šešėliai pakaušyje, minkštos rankos, viskas šnara, blyksi, griūva ir srūva, dega dangus… Kam tada ateis į galvą mintis, kad tame šnibždesy ir vilionėse, tuose kvapuose, toje odoje glūdi kažkas kita, tykantis, pasislėpęs, sėlinantis, laukiantis: lues

Patiko (2)

Rodyk draugams