Amerikiečiai juokauja: prancūzai tik kalba ir valgo be saiko, daugiau jų niekas nedomina. Į tai pastarieji atšauna: “Bet jūs valgote merde ir net neturite ko pasakyti”.

Pradėkim nuo kelionių. Per mano dar nelabai didelę patirtį yra nutikę taip, kad kartais pasakai - patiko, norėčiau dar sugrįžti. Ir sulauki atsako - o kam grįžti, kai dar tiek daug nematytų vietų. Tikra tiesa - gyvenimo neužteks viskam, bet toks keliavimo būdas irgi ne keliavimas, o tik pasižymėjimas žemėlapyje.

Kartą aš jau buvau Prancūzijoje. Ir ne tik tikiuosi, bet jau planuoju dar ne kartą sugrįžti.

Gražu turi būti ne per šventes, o kasdien, nes gyvenimo šventė vyksta šiandien.

Pasakojimo stilius priminė Isabel Allende “Afroditę”. Ypač skyriai apie maistą. Knyga smagi, lengvai skaitoma, neįpareigojanti - neįdomius skyrius lengva praleisti arba galima skaityti ne iš eilės.

Sūris kvepia taip, kaip dievų kojos.

O pastaroji citata priminė mano gidės pastabą - dabar prasidės laikas, kai autobusas smirdės. Ir smirda ne kažkieno neplautos kojos, o kažkas veža sūrius.

Patiko (1)

Rodyk draugams