Juk žmogui geriau, kai esi mylimas?

Kažkada, jaunystėje, esu perskaičiusi keletą Hemingvejaus knygų. Bet tai buvo laikai, kai skaičiau viską iš eilės…

- Kiekviena diena griauna kokią nors iliuziją.
- Ne. Kiekviena diena atneša naujų ir puikių iliuzijų.

Pernai pavasarį keliavau po Italiją. Ir Venecijoje gidė užsiminė, kad kažkuriuo metu čia gyveno ir rašytojas. Ir parašė labai hemingvejišką romaną apie tai.

Bet romanas ne apie Veneciją. Čia tik viskas vyksta. Penkiasdešimtmetis pulkininkas, gyvenimo vėtytas ir mėtytas, su nesveika širdimi ir sužeista siela, leidžia paskutinį savo gyvenimo savaitgalį su mylima mergina. Kuriai tuoj bus devyniolika. Knyga persmelkta nevilties, skaudžių atsiminimų ir karo. Bet ar gali būti daug vilties tokiuose santykiuose?

Pastaruoju metu vis užtaikau ant knygų apie karą. Kad jau net darosi bloga…

Mes gaudavome tam tikrą pastiprinimą, bet aš, prisimenu, galvojau, kad žymiai paprasčiau ir tikslingiau būtų sušaudyti juos ten, kur jie išsilaipindavo, negu paskui gabenti atgal žuvusius ir laidoti. Paskui reikia daug žmonių lavonams atgal vežti, reikia degalų, ir dar reikia žmonių jiems laidoti. O juk tų žmonių irgi laukė kautynės, irgi laukė mirtis.

Patiko (2)

Rodyk draugams