…kuri absoliučiai nieko neveikia, kuri absoliučiai nieko nenori veikti ir kuri dėl amžino tingėjimo ir nieko neveikimo vietoj širdies turi riebalų gniutulą.

Jei kas paprašytų išvardinti mėgstamiausius rašytojus, Dostojevskio aš tikriausiai nepaminėčiau. Bet štai jau skaitau kelintą knygą ir ateityje ruošiuosi skaityti dar. Tik bėda - ankščiau apsakymai buvo vienas iš mano mėgstamiausių literatūros žanrų, o dabar jau kelintą kartą nusiviliu. Prieš tai Haruki Murakami (kurio irgi į mėgstamiausius neįtraukiu, bet kažkodėl viską skaitau), o dabar Dostojevskis.

Žmogaus sandara kitokia: pavyzdžiui, kuo žmogaus galva tuštesnė, tuo mažiau ji jaučia poreikį prisipildyti, ir tai yra vienintelė bendros taisyklės išimtis.

O gal tiesiog reikia pasakyti - vieni apsakymai patiko labiau, kiti mažiau. Kadangi surinkti viso gyvenimo kūriniai, iš įvairių šaltinių, jie skirtingi, nėra vientisumo, bet skaityti buvo malonu. O juk laisvalaikiu dėl to ir skaitome, ar ne?

Mūsų žemėje mes galime tikrai mylėti tiktai kentėdami ir tiktai per kančią! Kitaip mes nemokam mylėti ir nepažįstam kitokios meilės.

Patiko (2)

Rodyk draugams