Vien rašymo mechanizmas ko vertas; jis nuramins, atšaldys, išjudins manyje visus senuosius autoriaus įpročius, pavers mano atsiminimus ir liguistas svajones darbu, užsiėmimu… Taip, aš gerai sugalvojau. Be to, liks ir felčeriui palaikai; nors rėmus aplipins mano užrašais, kai dėl antruosius langus.

Jau iš pačių pirmųjų knygos puslapių sužinome, kad pabaiga bus liūdna. Tada neatkreipiau į tai didelio dėmesio, bet vėliau, skaitant, tai neramino. Nes troškau, kad vis dėlto visas tas reikalas kaip nors išsispręstų į gerąją pusę. Labai tikėjausi, kad rašytojas ką nors sugalvos ir nudžiugins mane.

Aš nežinau, kokiam žanrui priskirti šį kūrinį - gal tai meilės romanas? Bet nors ir yra meilės istorija, ji tik rėmai, kuriuose piešiamas dramos paveikslas. O didžiausia knygos stiprybė - tai herojai. Kurie jaudina, verčia jais žavėtis arba nekęsti, pritarti arba nesuprasti. Kodėl Nataša, būdama tokia protinga, jautri, graži yra įsimylėjusi tą kvailį, vaiką, neatsakingą ir neištikimą Aliošą? Kodėl Aliošą myli ir Katia? Dvi nuostabios merginos myli vieną kūdikiško proto vaikiną. Buvo gaila Jelenos. Ir nesuprantama, o gal kaip tik per daug gerai suprantama, kaip vaikus mylintys tėvai, ir tėvus mylintys vaikai gali taip neatsakingai elgtis ir taip skaudinti vieni kitus. Ir be abejo pats patraukliausias yra pasakotojas. Lyg ir pagrindinis herojus, bet liekantis kažkur šalia, kaip pagalbininkas ir užrašinėtojas.

Tris valandas pasikalbėjęs su Katia, aš, be kita ko, kažkaip keistai, bet kartu ir tvirtai įsitikinau, kad ji yra dar toks kūdikis, jog visai nežino tikros vyro ir moters santykių paslapties. Tai darė nepaprastai komiškus kai kuriuos jos samprotavimus ir apskritai tą rimtą toną, su kuriuo ji kalbėjo apie daugelį labai svarbių dalykų…

Patiko (0)

Rodyk draugams