Atmintis užkloja poelgių lavonus sudžiuvusių lapų šūsnimis, iš po kurių jie tik vos vos skaudina mūsų jausmus.

Aš nepamenu, kada tai tiksliai buvo, bet atėjusi į darbą kolegė ėmė kalbėti apie Forsaitų sagą. O aš karpiau ausimis, nes nieko iki tol nebuvau girdėjusi. Paskui paaiškėjo, kad nori iš darbo išeiti penkiolika minučių anksčiau, nes nori pažiūrėti ekranizaciją. Tuokart viskas taip ir baigėsi. Tiesa, bibliotekoje pavarčiau tas knygas - bet pamačiusi, kad jos trys, padėjau atgal - o jei nepatiks? Tempti atgal tris neperskaitytas knygas gerokai sunkiau negu vieną!

Bet kas buvo paskui, ne taip sunku nuspėti. Ne taip seniai aš peržiūrėjau tą mini serialą ir man patiko. Negalėjau neperskaityti romano - tai būtų kaip neužbaigtas darbas!

Bet, Džonai, žmonėms neįmanoma padėti, jie beviltiški. Ištrauksi juos iš duobės, žiūrėk, jie jau kitoje besėdį. Pažvelkit, kaip jie grumiasi, pešasi, rezga sąmokslus, nors kasdien krūvom miršta. Kvailiai!

Pirmoji pirmosios knygos pusė skaitėsi sunkiai, nes vis dar darė įtaką ekranizacijos įspūdis. Net buvau pradėjusi vystyti teoriją, kaip negalima kartu žiūrėti filmų ir skaityti knygų. Bet paskui viskas buvo gerai - kad net liko tuštuma perskaičius.

Gyvenimas - su jo meile - darbais - su jo grožiu - skausmu - jo baigtimi! Ir vis dėlto jis puikus, vis dėlto nuostabus;  tol - kol imi gailėtis, kad gimei. Gyvenimas - jis tave nualina, bet neišmoko trokšti mirties - štai kur glūdi didžioji klasta!

Aš nežinau, ar  grįsčiau kam nors rekomenduoti šitą sagą. Vis dėlto, tai didelis kūrinys, labai specifinis ir ne visada lengvai skaitomas. Bet kad tai didis kūrinys - sutinku.

Patiko (0)

Rodyk draugams