Rašytojo vardą žinojau jau labai seniai. Vien todėl, kad kartas nuo karto užtikdavau paminėtą kitose knygose. Man jis skambėjo romantiškai ir moteriškai.

O ne taip seniai knygyne užtikau knygą. Jos aprašymas man nieko nesakė, bet įtakota atmintyje įsirėžusio vardo ją įsigijau.

Perskaičiau vienu įkvėpimu ir išvėpimu. Tai labai vientisa, aistringa, nuoširdi, atvira - viena iš geriausių - knyga. Tai vyro išpažintis. Ir justi, kad pasakoja tikras vyras, o ne koks mėmė. Man, kaip moteriai, jau buvo vien dėl to labai įdomu, nes kažin ar būtų įmanoma priversti taip atsiverti kad ir labai artimą tikrą gyvą vyrą.

Citatų nėra, nes negaliu juk perrašyti viso kūrinio. Pastebėjau, kad kai nerandu išskirtinių minčių, tai reiškia, kad knyga arba labai prasta, arba labai gera. Čia pastarasis variantas. Tekstas toks vientisas, susijęs, žodžiai taip gerai ir tvirtai sujungti tarpusavyje, kad geriau neskaidyti, skaityti viską.

Taigi jei norite perskaityti klasikinį kūrinį, pasiilgote stiprių aistrų, norite būti sujaudinti ir patys jaudintis, neatsiplėšti iki paskutinio puslapio, tiesiog girtis, kad kartais skaitote rimtas knygas - čia būtų geras pasirinkimas.

Patiko (0)

Rodyk draugams