Ko gero, viena iš priežasčių, kodėl mes vis dar pajėgiame tęsti mums skirtos trukmės egzistenciją šioje žaliai mėlynoje ašarų pakalnėje, yra ta, kad visada matome, kad ir kaip toli blykčiojančią, pokyčių galimybę.

Atrodo, kad tai labiausiai rekomenduojama šių laikų knyga. Visi arba skaitė, arba dar skaitys.

Skaitant pirmuosius puslapius buvau šiek tiek nusivylusi - tikėjausi perskaityti vienišos moters istoriją, o susidūriau su kažkokia psichine. Paskui paaiškėja, kad Eleonora turi daugiau gebėjimų bendrauti negu kad kiti žmonės. Ir savo vienišumui ji turi paaiškinimą. Kitokį, negu kad aš tikėjausi.

Knyga yra apie vienišą merginą. Bet lyg tyčia veiksmo metu aplink ją atsiranda žmonės. Na, kitaip ir negali būti - kitu atveju knyga būtų labai neįdomi. Tik nutolusi nuo tikrovės - aš juk puikiai žinau - iš tikrųjų tai neatsiranda…

Atrodo, kad visuomenėje  nėra tokio dydžio socialinės skylės, pro kurią galėtų įlįsti Eleonora.

Perskaičius liko ne visai aiškus tas reikalas su mama. Ir koks bus Eleonoros suorganizuotas kalėdinis vakarėlis, kuris turi visiems patikti?!

- Na, gerai, kaip sakoma, viską reikia išbandyti, išskyrus kraujomaišą ir tautinius šokius.

Patiko (1)

Rodyk draugams