…mano meilė parodė nagus ir įsikirto į dangų. Aš bučiuodavau vėją. Aš kartodavau jos vardą likęs vienas.

Tikrai neskaičiau abiejų iš karto. Bet kol prisiruošiau parašyti apie vieną, perskaičiau ir kitą.

Prabhakaras dainuodamas nuėjo, nes žinojo, kad nė vienas žmogus, miegantis varganoje lūšnelėje, nepyks. Žinojo, kad jei kuris pabus, valandėlę paklausęs vėl užmigs su šypsena, nes jis dainuoja apie meilę.

Ir pirmoji knyga iš tikrųjų yra nuostabi. Prasidedanti kaip nuostabus pasakojimas apie Indiją, nagrinėjanti gyvenimo prasmės, laimės, savo vietos radimo paieškas, ir besibaigianti žmogumi. Knyga, kurioje telpa viskas - didžiulė įvairialypė šalis, skirtingi tikėjimai ir papročiai, draugystė, meilė, filosofija, karas, kova, baimė… Skaitydama kelis kartus pakeičiau savo požiūrį į knygą, bet visais kartais jis buvo geras.

- Bet iš dalies galima sakyti, jog išėję iš jūros, kurioje šitiek milijonų metų gyvenome, mes paėmėme su savimi vandenyną. Kai moteris kuria kūdikį, jis auga vandenyje jos kūne. Tas vanduo beveik toks pat kaip jūros vanduo. Toks pat sūrus. Jos kūne tyvuliuoja mažutis vandenynas. Ir ne tik tai. Mūsų kraujas ir prakaitas irgi sūrūs, beveik tokio sūrumo kaip jūros vanduo. Mes nešiojame savyje vandenynus, kraujyje ir prakaite. Mūsų ašaros - vandenynai.

Na, o antroji… Tai nuo pirmosios likę nepanaudoti juodraščiai. Mano nuomone, verta skaityti tik pirmąją, bet žinau - po pirmosios norėsis daugiau. Tik likučiai gali nuvilti…

- Gyvenimo prasmė - klaidingas klausimas, - atsiliepė Karla. - Gyvenimo tikslas - teisingas klausimas.

Patiko (0)

Rodyk draugams