Kai Meikombe žiūri į mėnulį, jame gali pamatyti moterį. Ji sėdi prie tualetinio stalelio ir šukuojasi plaukus.

Dar viena jau kažkada skaityta knyga. Bet išsiilgusi kažko gero, kad net graudinančio, paėmiau vėl. Sakyčiau, net maloniau skaityti nei pirmą kartą. Su geromis knygomis jau taip yra - pirmą kartą skaitant dar nežinai kokia tai bus gera knyga. Antrą - jau žinai. Žinai, kur atkreipti dėmesį, žinai, kas bus toliau, todėl mėgaujiesi detalėmis, galiausiai į priekį negena stiprus noras sužinoti - o kas toliau? Išvengi knygos surijimo ir prarijimo. Ne veltui palyginimas su maistu. Tokiu atveju skrandis gali ir nesuvirškinti. Tai kodėl kitaip turi būti su smegenimis? Ar jau pakankamai privardijau faktų, įrodančių, kad antras kartas yra geresnis?

- Džemi, aš niekada nesu girdėjusi, kad sniego seniai būna negrai, - pasakiau aš.

Mano turimas knygos egzempliorius - iš 2007 metų “Lietuvos ryto” kolekcijos. Suprantu, kad nebuvo siekta išleisti ilgaamžę knygą, bet vis tiek nusivyliau, kad jau po dviejų perskaitymų lapai tapo paskiri. Negi teks pirkti dar vieną egzempliorių vien tik dėl turėjimo?

Patiko (0)

Rodyk draugams