- Aš pavargau gyventi ko nors nemėgdamas, nekęsdamas ir jausdamas kam nors pagiežą. Ir pailsau gyventi nieko nemylėdamas. Aš neturiu nė vieno draugo. Nė vieno vienintelio. Ir svarbiausia, kad negaliu mylėti net savęs paties. Kodėl? Nes nesugebu mylėti kitų. Ką nors mylėdamas ir būdamas kieno nors mylimas išmokčiau pamilti save. Supranti, ką sakau? Neįmanoma nieko nemylint prideramai mylėti save.

Žinote, prieš keletą metų skaičiau visas Murakami knygas iš eilės. Nepasakyčiau, kad man labai patiko. Bet nepasakyčiau, kad nepatiko. Tuo metu tai tiesiog buvo madinga. Bet skaitydama 1Q84 mąsčiau - gal tada buvo netinkamas laikas? Gal aš buvau tam netinkama? Nes dabar skaičiau neatsitraukdama ir jausdama be galo didelį malonumą. 1Q84 - tai trys knygos, tai trys nuostabios savaitės - ir kas paskui? Noriu tai patirti dar.

Tačiau kaip visada niekas nevyksta taip, kaip nori. Regis, pasaulis geriau išmanė, ko Tengo nenori.

Vienas iš Murakami, kaip rašytojo talentų - tai sugebėjimas aprašyti vienatvę. Kitose knygose, nors atseit rašoma apie vienatvę, bet taip nėra. Ir gali tai pateisinti - tikroji vienatvė niekuo nėra nei patraukli, nei dominanti. Galiausiai juk reikia kaip nors kurti veiksmą. Bet visa tai negalioja šiam rašytojui. Jo kuriama vienatvė tikra, jaudinanti, dominanti.

Tengo staiga prisiminė tai, kad žmogus kasdien netenka 40 milijonų odos ląstelių. Jos žūsta, nukrenta ir pavirtusios nematomomis dulkelėmis pranyksta. Vadinasi, nekeista, jei kažkas vieną dieną ima ir dingsta.

Skaitydama kone iki paskutinio puslapio bijojau - kad tik viskas baigtųsi gerai! Atrodė, kad taip ir turi būti. Bet kai kuriais rašytojais pasitikėti neverta. Nes ima ir visas tavo nuojautas pasiunčia toli ir negrįžtamai. Ačiū ačiū ačiū, kad šį kartą taip nenutiko!

Patiko (0)

Rodyk draugams