“Jūra, jūra”. Kažkada skaičiau. Jaučiu, kad ateis laikas, kai ir vėl skaitysiu. Nes pirmieji septyniasdešimt puslapių apie jūrą, vienišą namą ir žmogų yra nuostabūs. Aš neturiu žodžių susižavėjimui išreikšti. Vien todėl paėmiau šią knygą. Nes ta pati rašytoja.

Tvora, medžiai ir didelis juodai pilkas namo masyvas kūpsojo tyliausioje tyloje, ir regėjos labiau apčiuopiami ir pilnesni, negu dieną, tarsi naktis ir tyluma būtų juos kupinai pripildžiusios pastovumo, svorio, ramybės.

Milė yra stipri, nepriklausoma, laisva, graži moteris. Keista, kad jos rūbų spalvos yra pilka, juoda ir violetinė. Tiesa, dar paminima raudona skara. Man kažkas čia nesiderina. Lemtinga moteris, o rengiasi kaip tetulė.

Jau esu minėjusi, kad stebiuosi bričių rašytojų ištvirkimu. Knygos pradžioje detaliai aprašyti visų veikėjų giminystės ryšiai, bet kur ten viską atsiminsi. Todėl truputį nustembi, kai netikėtai net sau pačiai sušunki: - Gi jis jos sūnėnas! … O jis taip pat! Todėl daugiakampis (nedrįstu įterpti žodžio meilės) tarp tetos, dviejų sūnėnų ir dar keleto veikėjų yra keistas?! …

Buvo visiškai tamsu, tamsa tarsi lindo jam į akis ir burną.

O žalia bei raudona yra mano mėgstamiausios spalvos.

Patiko (0)

Rodyk draugams