Baigiau darbą, o lauke lyja kaip iš kibiro. Žengsi kelis žingsnius ir turėsi šlapią vištą. Užsukau į šalia esantį prekybos centrą, kurio šiaip jau labai nemėgstu. Žinojau, kad yra išleista dar viena Isabel Allende knyga, bet buvau nutarusi, kad šitos tai jau tikrai nepirksiu ir neskaitysiu. (Rodos ne pirmas kartas, ar ne)? Bet lietus, laukimas, dar turėjau to nemėgstamo prekybcentrio dovanų čekių - išėjau sulaužius dar vieną sau duotą pažadą.

Dabar galvoju, kad jei ne tie dovanų čekiai, tai pinigai būtų išleisti veltui. Pirma - knyga plona. Per plona. Nežinau, kaip tai reikia vertinti, bet plonų knygų aš neperku. Tokias imu iš bibliotekos, skolinuosi, bet mokėti pinigus už mažiau nei du šimtus puslapių aš ryžtuosi sunkiai. Antra - I. Allende kaip niekas kitas savo knygose sugeba eksploatuoti savo gyvenimą. Visa jos rašytojos karjera tuo paremta. O aš, kadangi perskaičiau beveik visas lietuvių kalba išleistas jos knygas, viską jau žinau. Man nebeįdomu. Nieko nauja. Tas pats su tuo pačiu. Mano tėtis pasakytų - tas pats šūdas, tik kitose kelnėse.

Jinai teigė, kad tikrovė daugiamatė ir neprotinga manyti, jog galima suprasti gyvenimą remiantis vien protu ir ribotais jutimais; esama ir kitų suvokimo įrankių, tokių kaip instinktas, vaizduotė, sapnai, emocijos, nuojauta.

Patiko (0)

Rodyk draugams