Visi mes giliai širdy turime užtektinai stiprybės, kuri ūmai pasireiškia, kai mus užgriūva gyvenimo išbandymai.

Ar aš kažkada sakiau, kad Isabel Allende neparašė knygos, geresnės už “Dvasių namus”? Tai jau nebetiesa. “Sala po vandenynu” nuostabi - lengvai besiskaitanti, įtraukianti, įdomi, nei per stora, nei per plona. Tobula. Patiko, patiko, patiko.

Patarimų niekam neduodavo, nes iš patirties žinojo, kad tai tuščias laiko gaišinimas: visi mes mokomės iš savo klaidų.

Bet kodėl moterims rašytojoms atrodo, kad kraujomaišiška meilė - tai tinkama romantiška linija? Aš sutinku, kad Arundhati Roy “Mažmožių dieve” neturėjo pasirinkimo, o anglų rašytojos iš prigimties patvirkusios, bet iš Isabel Allende to tikrai nesitikėjau. Bet ji puikiai susuko ir išsisuko. Tai mano klausimas tik šiaip, nereikalaujantis atsakymo…

Patiko (0)

Rodyk draugams