Bet matai, gyvenimas niekada nepalieka mūsų ramybėje, anksčiau ar vėliau mus prisimena.

Vidury vasaros skaityti knygą “Vidury žiemos”. Su daug daug sniego ir šalčio.

Nepasakytum, kad rašytojos romanų temos lengvos. Ar kad knygos skirtos prasiblaškymui ir atsipalaidavimui. Bet dėka gebėjimo pasakoti talento man skaitosi lengvai ir su dideliu malonumu. Kai artėjant pabaigai galvoji, kad galėtų tęstis ir tęstis.

Tikriausiai siekiant pritraukti skaitytojus viršelyje paminėta, kad knyga primena “Dvasių namus”. Niekas ten neprimena (nebent tuo, kad paminėtas dėdė nušautas prezidentas).

O čia beveik detektyvas. Trys veikėjai ir lavonas. Besimezganti meilės istorija, kuri bent jau man prieš penkiolika metų būtų atrodžiusi juokinga, o dabar su amžiumi tapo visai suprantama. Sudėtingos herojų gyvenimo istorijos. Karo nusikaltimai, bjauri politinė situacija, skurdas, gaujos, prekyba žmonėmis, šeimos tragedija, emigracija - visa tai gali rasti knygoje. Bet kadangi viskas pateikta nesupainiojamu Allende stiliumi, skaitymas teikė didžiulį malonumą.

Mirtį įsivaizduodama kaip slenkstį, stengėsi įminti, kas jos laukia anapus. Nebijojo peržengti to slenksčio, bet, būdama šiame pasaulyje, troško visapusiškai naudotis gyvenimu, niekuo nesirūpindama, jausdamasi neįveikiama.

Patiko (2)

Rodyk draugams