Sėdžiu parke ir skaitau. Prieina vyriškis tiesdamas prieš save knygą:

- Panele, siūlau jums pavartyti šitai.

Pavadinimas “Deivė ir moteris” ar panašiai, rašytojo pavardės neįsidėmėjau. Tas pats vyriškis prisistatė ir kaip knygos autorius.

- Ne.

- O tai ką jūs skaitote?

- Aš nenoriu su jumis kalbėti.

- Meilės romanus? Kažin, ką jau iš jų gaunate…

Aišku, galėjau pasakyti, kad šiam romanui daugiau kaip du šimtai metų. O laikas geriausias vertintojas. Taigi, verta perskaityti bent jau dėl to, kad suprasčiau, kuo knyga vertinga. Jei mums, brangusis pone, teks laimė susitikti po dviejų šimtmečių, mielai pavartysiu ir jūsų knygą.

- Nesiįjaudink, Harieta, aš nebūsiu neturtinga senmergė; juk visuomenės akyse viengungystė atrodo smerktina vien tik dėl skurdo! Vieniša moteris su menkomis pajamomis - kokia pajuokos verta, kokia atstumianti senmergė ji turi visiems atrodyti! Tokia tik vaikams pasišaipyti; tačiau vieniša moteris, kuri pakankamai turtinga, visuomet yra gerbiama ir gali būti laikoma tokia pat protinga ir malonia kaip ir visos kitos.

Ne veltui sakoma, kad tai ir detektyvas. Beveik nuo pirmųjų puslapių imama spėlioti, kas gi tas, kuriam teks pagrindinės herojės ranka ir širdis. Aišku, kad jokia kita pabaiga neįmanoma. Aš iškenčiau iki 182 puslapio (knygoje yra 412). Nenoriu girtis, kad atspėjau, bet ir tokia mintelė man buvo dingtelėjusi.

O perskaičius knygą nelieka abejonės, kodėl ši knyga skaitoma daugiau kaip du šimtmečius, ir neabejoju, kad ir toliau nebus užmiršta. Rašytoja neskiria daug dėmesio aprašydama savo herojus. Bet juk sutikus naują žmogų ir negali visko apie jį žinoti. Reikia laiko, kad jį pažintum. Lygiai taip pat ir su herojais. Kuo daugiau puslapių perskaityta, tuo daugiau apie juos galiu pasakyti. Ir toks rašymo būdas man žavi.

Patiko (0)

Rodyk draugams