Keturkojai plėšrūnai prisitaiko prie aukų aplinkos. Aila ir jos rūšis pritaiko aplinką sau.

Iš karto turiu pasakyti, kad pirmoji knyga patiko labiau. Skaitant pirmąją nesunku buvo patikėti, jog tikrai kažkada taip galėjo nutikti. Rašytoja skyrė dėmesį ne tik veiksmui, bet ir papročių aiškinimui, supažindinimui su mūsų protėviais.

Gi antrojoje paraleliai eina su veiksmai - Aila bando išgyventi viena, o jai skirtasis vyras keliauja per žmonių bendruomenes, kol likimas juos suveda. Čia man trūko aiškumo. Nes be jokių aiškinimų atsiduriame pirmykštėje žmonių bendruomenėje - bet o kas? kodėl? kaip? Tą tenka nutuokti apgraibomis. Apskritai ta dalis priminė Edgaro Barouzo knygas - panašu į tikrovę, bet vis tiek žinai, kad tai rašytojos fantazija.

Kaip ir žmonės: vieni geriau auga draugijoje, stengdamiesi pranokti kitus, o kitiems reikia stiebtis atskirai, nors gali jaustis vieniši. Tiek viena, tiek kita yra vertinga.

Man įdomiausia buvo skaityti, kai du veiksmai susilieja į vieną - po Ailos ir Jolandaro susitikimo. Ir nors jie užtrunka bandydami suprasti vienas kitą - manau, net labiausiai suvaržyti šiuolaikiniai žmonės, ką ten tuometiniai, būtų susipratę daug lengviau, bet ta knygos dalis buvo labiausiai jaudinanti.

- Atsiprašyti. Tai irgi mandagybė, tiesa? Paprotys? Jondalarai, ką gero duoda tokie žodžiai, kaip “atsiprašau”? Jie nieko nepakeičia, nesijaučiu nė kiek geriau.

Ir galiausiai pamąstymui nuteikė mintis, kaip pakeitė žmonių santykius supratimas, kad ir vyras prisideda prie kūdikio pradėjimo. Iš visų Ailos atradimų šitas ateities žmonijai vis dar turi daugiausia  įtakos.

Kad būtų sūriau, prisirinko šalpusnių, žalumynams - dilgėlių, burnočių, gaivių kiškiakopūsčių, o lenktažiedžių česnakų, bazilikų ir šalavijų dėl skonio. Dūmai taip pat jo pridės, o pelenai suteiks druskos prieskonio.

Patiko (1)

Rodyk draugams