…jam būtina pasiekti žvaigždes, bet tik šiandien, o jeigu rytoj - tai nebereikia.

Mano mylimo rašytojo apysakų rinkinys, bet pati nemylimiausia knyga. Gal tiksliau - nesuprantamiausia. Nes skaičiau apsakymus vieną po kito, ir kad nors kokį velnią būčiau supratus…

“Juodmedžio bokštas”. Pati pagrindinė mintis man pasirodė panaši į “Magą”. Nuošalioje Pietų Prancūzijos sodyboje gyvena senis dailininkas su dviem jaunomis merginomis, o pas juos atvažiuoja žurnalistas rašyti senio biografijos. Kol ten jis vieši, lyg ir viskas aišku, bet jam išvykus, rašytojas pateikia keletą puslapių apmąstymų, kad neduok tu, Dieve, kad man kas nors būtų buvę suprantama.

“Elidukas”. Tai atpasakota viduramžių pasaka. Malonu, kad bent jau yra aiškūs pradžia, dėstymas ir pabaiga. Autoriaus įžanginės pastabos nuobodžios.

“Vargšas Koko”. Vargšui senukui ieškant vienatvės draugų sodyboje, nutinka nemalonus nuotykis. Čia galėjo ir baigti. Aiškios pabaigos nėra, bet skaitytoja būtų susikūrusi savo. Dabar gi pateikiama antra tiek įvairių ieškojimų, svarstymų, spėlionių. Ir vistiek viskas lieka neaišku.

“Mįslė”. Beveik detektyvinė istorija - ir jūs jau žinote - pabaigos nėra.

Na, aš suprantu, kad rašytojas neturėjo tikslo papasakoti istorijas su aiškia, suprantama, tikslia pabaiga. Jis norėjo, kad skaitytojas surauktų savo smegenis. Bet tenka prisipažinti - mano smegeninės raukšlės nebuvo pakankamai gilios tam.

… jei taikstaisi spjauti į pasaulį, kuriame gyveni, tai spjauk bent atsikrenkštęs.

Patiko (0)

Rodyk draugams