Na ir už kiek ponas Gaarder nusipirko šios knygos idėją? Aš teįvertinčiau keliais šimtais litų.

Gyvenimas yra pramogų parkas, o mintys nesiekia toliau parko darbo valandų.

Knyga apie žmogų, pardavinėjantį rašytojams kūrinių temas. Primena mokyklą, literatūros pamokas ir rašinėlius.

Nes kai galvoju apie knygas, palikusias man didelį įspūdį, na niekaip netikiu, kad idėją galima nusipirkti. Nes geros knygos siužeto neįmanoma nusakyti keliais sakiniais, svarbus ir stilius, pasakojimo būdas, kūrinio struktūra, galiausiai patikusių citatų kiekis. Todėl kai prisimenu John Fowles “Magą”, Umberto Eco “Fuko švytuoklę”,  Peter Hoeg “Panelės Smilos sniego jausmą”, John Irving “Cirko sūnų”, Salman Rushdie “Paskutinį mauro atodūsį”, niekaip netikiu, kad tokio romano idėją galima nusipirkti. Net jei ir buvo kažkoks dirbtinis postūmis, rašytojų meistriškumas atperka viską.

Ta proga prisiminiau, kaip garsios detektyvų rašytojos paklausus, iš kur ji semiasi įkvėpimo, atsakymą - skaitant laikraščiuose nusikaltimų puslapių antraštes. Sakyčiau, tikrai geras ir pigus būdas.

Pakanka kelių pavėlavusių širdies dūžių, kad amžiams būtume atskirti nuo žmonijos.

Pabaiga paliko įspūdį. Nors tokią idėją aš galiu parduoti už penkis litus.

Patiko (0)

Rodyk draugams