Ko gi ji, žaltė, man neparašo?! Žadėjo gi!

Tęsiu dienoraščio skaitymą. Kuris sukaltas kaip geras romanas - lemtinga meilė, šeimos rūpesčiai, visuomenės keliami iššūkiai ir valdžios trukdžiai. Ir Dalia - niekaip nedingstanti iš herojaus gyvenimo ir minčių.

Žmonės ir patys puola bei drasko vienas kitą, ir ne iš bado, kaip rykliai, o iš pykčio, pavydo, nenoro pasirodyti menkesniu. Tik vanduo neparaudonuoja, kai jie plėšosi. Žmonės vis labiau atpranta raudonuoti.

Vis labiau piktinasi esama santvarka, vis didėja nusivylimas - viskuo - valdžia, politine santvarka, jaunystės idealais, partija, šeima, giminėmis, vaikais, kūrybiniais pasiekimais. Ankščiau tikėjo Dalia - dabar nebeliko ir jos.

Niūru ant dūšios. Tenka taikytis su mintim, kad Rusijoje niekuomet nebus jokios demokratijos, jokių laisvių ir jokios tvarkos.

Stebino rašytojo darbo stilius. Arba nerašo visai, arba rašo, bet sunkiai, paskui skaito ir brauko, meta ir vėl rašo. Ir nuolat skundžiasi, koks negabus, tingus, niekam tikęs esąs. Stebisi skaitytojų meile - netiki, kad iš jo raštų kas nors gali išeiti.

Nieko nerašau Nieko nerašau Nedirbu visai Nuotaika švaka Nieko nerašau Visai netalentingas esmi Truputį dirbau, bet nieko gero Tuščia diena O laikas bėga, bėga, bėga Gal ir išeis kas nors paskaitomo Nieko nedirbu Nuotaika visai švaka

Meilė gali būti arba abipusė, arba  - jokia.

Patiko (2)

Rodyk draugams