…yra du gyvenimo tarpsniai: jaunystė ir daržas. Taigi man jau prasideda daržas.

Net pačiai keista, kaip įnikau į Ivanauskaitės knygas. Traukia ne pačios knygos, bet asmenybė. Ir gaila, kad priartėti beliko vienintelis būdas - knygos.

O jos, nors dauguma puikios, bet kartu lietuviškai niūrios. Herojai patiria visas galimas negandas. Kas turi nutikti blogo, tikrai nutiks. Todėl knygos pabaigoje žyptelėjęs vilties spindulėlis atrodo kaip pati geriausia pabaiga.

Aišku, galite prieštarauti - yra daugybė knygų su daug blogio ir mažai vilties. Bet tai užsienietiškas, tai yra tolimas, blogis. Tai tik kitoks pasaulio pažinimo būdas. Juk dėl to ir skaitome - dėl pramogos ir žinių.

O čia artimas blogis. Kuriam nereikia knygos - jis yra už sienos, gatvėje, žinių portaluose, gal net šalia.

Naktį danguje spindi kačių akys.

Bet knyga labai patiko.

O gal laikas stovi vietoj ir ėda erdvę lyg paveikslą su aibe gyvų ir negyvų pavidalų, kramsnoja ją it kino juostą su mūsų visų, net akmenų ir planktono, likimų filmais. Nakties tyloj, kai kankina nemiga, puikiai girdžiu, kaip grikši laiko dantys ir kaip tai, kas sukramtyta, gurguliuodamas virškina jo skrandis. Laikas šika nematomais blynais ir spiromis, o mes tai vadinam istorija ir prisiminimais.

Patiko (4)

Rodyk draugams