Jau senokai norėjau perskaityti šią knygą. Bet kas būna, kai atsiduodi sėkmei - bus bibliotekoje tuo metu, kai ir aš ten būsiu, ar ne bus? Tai per tą laiką perskaičiau dar kelias Rašytojos knygas. Ir taip pat dar keletą kitų knygų.

Ašaros niekas nesaugojo ir neglobojo. Jai nebylojo jokie Balsai. Jos kelyje nežėrėjo Pranašingi Ženklai. Štai kokia neaprėpiama buvo Aros Laisvė.

Knyga - tai dvylikos žmonių istorija. Kaip jie susiję, kaip skirtingai mano tuos pačius dalykus, kokie yra iš tikrųjų ir kokie atrodo kitiems. Veiksmas vyksta Neten - pabėgėlių stovykloje Himalajuose. Smagu buvo skaityti, kai išradingai Rašytoja įterpė lietuvių liaudies dainų žodžius vietoj šambalietiškų mantrų. Arba vėl svarstyti, kur čia vaizduotė, o kur rašytojos patirtis. Tai tik mano spėjimas, bet Evitos Petron personažas atrodė labiausiai įkvėptas jos pačios patirties.

Pirmas skyrius gali nekantriuosius skaitytojus atbaidyti ir sudaryti klaidingą įspūdį. Bet toliau skaityti tikrai verta.

Miegą ir orgazmą Bum-Bum laikė savotiškais mirties pakaitalais, kaip kad Dievą kai kam pakeičia maldos, ritualai arba Jo atvaizdai.

P.S. Man labai gražus Margaret Mitchell romano pavadinimas “Vėjo nublokšti”. Bet jei gyvenimas - tai sapnas - nubloškia sapnai.

Jų pirštai buvo į save lenkti, kumščiai visada sugniaužti, bet juk ką nors įdėti galima tik į ištiestą delną.

Patiko (0)

Rodyk draugams