Po dviejų perskaitytų puslapių pati su savimi susilažinau - kiek dar jų pajėgsiu perskaityti? Bet perskaičiau dešimt, paskui dvidešimt, o paskui jau nebežiūrėjau kiek - skaičiau ir mėgavausi. Knyga tapo tikru atradimu - apie meilę, miestą, klajones, neviltį, skurdą, “anuos” laikus ir … meilę.

Užtat bažnyčios. Jos jei ir nepriversdavo suklupti ir sudėti pamaldžiai rankas, tai bent, jau sakiau, pakeldavo mano akis aukštyn; anuo metu tai buvo labai daug, bent man.

Visas romanas - tai Tūlos knyga, laiškas Tūlai, apie Tūlą. Viskas su ja susiję, ja prasideda ir pasibaigia. Skaitant buvo ir liūdna, ir graudu, buvo gražu, fatališka ir mistiška. Beviltiška, ir gal net kartais pikta. Bet taip buvo, ir taip turėjo būti.

Ne, jis nesiruošė pradėti gyvenimo iš naujo ar bent nuo pusės.

Knyga liūdna ir beviltiška. Bet man labai patiko pabaiga, kada ateina susitaikymas, ramybė ir viltis. Gal ne herojams. Gal skaitytojai.

Aš nežinau, kas bus toliau, bet tai, kas atsitiko, nuostabu!

Aš nežinau, ar ryžčiausi kam nors rekomenduoti, bet jeigu norite perskaityti labai gražų lietuvių rašytojo romaną apie meilę - šis labai tinka.

Patiko (0)

Rodyk draugams