Dar viena vonegutiška knyga. Baigiant buvau pradėjusi jaudintis - ar spės rašytojas atsakyti į visus mane dominančius klausimus? Nežinau, ar spėjo, bet baigus skaityti klausimų nebeliko.

Ieškant atsakymo, kodėl žmonės yra tokie, o kitokie, kaltę bandoma suversti jų gebėjimui jausti, sąžinei, sielai ar, šiuoju atveju, didelėms smegenims. Bet išvada viena - koks neįdomus, kvailas, ribotas lieka žmogus atėmus bent vieną iš jo savasties dalių.

Gal tai ir norėjo pasakyti rašytojas?

Kapitono galva, žmonijai žūti nuo meteoritų būtų nepalyginamai garbingiau, poetiškiau ir netgi gražiau nei susinaikinti Trečiajame pasauliniame kare.

Patiko (0)

Rodyk draugams