Mano mamą knyga suviliojo tuo, kad joje aprašomi vaiko ir motinos santykiai. Manęs gi tai vos vos neatgrasė. Bet jei dar kas nors turi panašių baimių, tegu jas pamiršta - tai knyga apie daug daug daugiau.

Iš pradžių galvojau - ar tai “Rozmari kūdikio’ tęsinys? Nes kaip kitaip vertinti tą demonišką vaikiuką, nekenčiantį viso pasaulio. Ar gali kūdikis taip nekęsti aplinkos, kurioje gimė gyventi? O gal iš tikrųjų tai siaubo romanas, kuriame baimės jausmas kuriamas iš atrodytų vis dar pagarbos reikalingų tėvų ir vaikų santykių?

Labai pykau ant Kevino tėvo. Ar tikrai jis buvo mylintis, bet nesuprantantis savo sūnaus tėvas? (Kažkodėl man labiausiai įstrigo įvykis, kur dešimtmetis Kevinas negerai pasielgė su močiutės atvirukais. Aš tokio amžiaus buvau jau gerokai nepriklausoma ir savarankiška, skaičiau storas knygas ir pirmą kartą įsimylėjau. Jei būčiau padariusi kažką panašaus, tai tikrai būčiau supratusi, kad darau blogai, o mano paskatos piktavališkos.) Jei jau manau, kad tai siaubo romanas - tai tėvas tikrai gavo tai, ko nusipelnė.

Kodėl taip pasmerkiama Eva (mama), kai pabaigoje paaiškėja, kad kaip tik ji prarado daugiausiai? Žmonių neapykanta atrodo irgi kaip iš siaubiako.

Toks dvigubas atpirkimo ožio ir išganytojo vaidmuo buvo vertas tikro mesijo, bet net Jėzui tikriausiai mokėjo daugiau.

Tai jaudinanti, sukrečianti, įtaigi ir gerai parašyta knyga, verta premijų ir vietų dešimtukuose. Jei kam reikia mano nuomonės, ką dabar skaityti, čia būtų geras pasirinkimas.

Patiko (0)

Rodyk draugams