Trejopos dulkių audros. Sūkurys. Stulpas. Šydas. Pirmuoju atveju dingsta horizontas, antruoju aplink jus “šoka džinai”, trečiuoju - “spindi variu. Gamta atrodo liepsnų apimta”.

Prieš savaitę pamačiau filmą. O dabar pagaliau perskaičiau knygą. Ir čia yra tas atvejis, kai filmas daug daug kartų geresnis už knygą. Tai net nelygintini dalykai. Filmas - šedevras, knyga - niekalas.

Ne taip seniai laikraštyje įdomybių skyrelyje perskaičiau apie vieno rašytojo devintajame dešimtmetyje atliktą eksperimentą. Jis romaną, laimėjusį prestižinę premiją perrašė mašinėle, pakeitė pavadinimą ir išsiuntė leidykloms. Visos keturiolika atsisakė knygą spausdinti, netgi toji, kuri prieš tai buvo ją išleidusi. Pirma mintis buvo - leidyklos neatidžiai skaito joms siunčiamus rankraščius. Bet po to, kai perskaičiau “Anglą ligonį”, manau, kad kartais premijos suteikiamos už nieką, o knygos pervertinamos.

Man nepatiko. Ir aš stebiuosi, kaip Anthony Minghella tokioje ne itin patrauklioje medžiagoje įžiūrėjo kažką gero ir sukūrė vieną geriausių mano kada nors matytų filmų. Romanas atrodo kaip rėmai, kuriuos jis pripildė turinio. Todėl gal ir gerai, kad knygai buvo suteiktos tos ne visai pelnytos premijos. Bent jau padarė ją pastebimesnę tinkamam žmogui.

Žiūrėsiu į mėnulį,

bet matysiu tave.

Patiko (0)

Rodyk draugams