staiga supratome

turį ką apkaltinti

tik nežinia ar to reikia

šaltis iki kaulų smegenų išdegina

pasmerktųjų ženklus

ir nors mūsų nebus mitologijos žodynuose

mūsų vardais neraižys šventyklų sienų

radijas nieko neužsimins apie mūsų egzistavimą

vis tiek

užkasu tavo galvą į smėlį

prieš tai pabučiavus į lūpas

ir gerai įsidėmėdama veido bruožus

kad geresniems laikams

atėjus

žinočiau kur rausti

Lino Ruzgio eilėraštis iš Ugnės Barauskaitės “Dešimt”

Jau kažkada minėjau, kad Mika Waltari “Sinuhė egiptietis” man yra kaip istorijos vadovėlis. Kokią suformavo mano nuomonę apie tuos laikus, tokia ji ir liks.

Todėl aš pykstu.

Pamenu, kažkada skaičiau, kaip Umberto Eco sakė, kad jam “Rožės vardo” skaitytojai priekaištavo dėl kai kurių romano scenų šiuolaikiškumo, kurias jis žodis žodin buvo nusirašęs iš anų laikų rankraščių. Ir gyrė tas scenas, kurias parašė pats, bet bijojo, kad jos per daug šiuolaikiškos. Bet dabar jau niekas negali pasakyti, kokie iš tikrųjų buvo viduramžiai.

Koks buvo Senovės Egiptas, yra dar sunkiau pasakyti. Bet knygos stilius man nepatiko.

Iki šiol man Echnatono ir Nefertitės istorija - tai pirmiausia nepaprastai graži meilės istorija. Todėl tai, kad Nefertitė vaizduojama kaip labai ambicinga moteris, o Echnatonas - pamišęs garbėtroška, man irgi nepatiko.

Beskaitydama knygą atradau Queen dainą Cool cat. Tai, kas tikrai tobula.

Patiko (0)

Rodyk draugams