Pabūklininkai puolė lakstyti apie patranką, uždengė ją storais vilnoniais apklotais, idant patrankos bronza pernelyg greitai neatvėstų, ir ąsočiais pylė alyvų aliejų į didžiulius jos nasrus, lengvindami metalo kančias po siaubingos šūvio įtampos.

Ką tik užverčiau paskutinį knygos lapą ir dabar sėdžiu be žodžių. Rimtai. Nežinau ką parašyti. Bet kadangi rašau sau, tai galiu ir patylėti.

- Sakai, kad tarp žmogaus ir gyvūno nėra nė mažiausio skirtumo? - paklausė ji. - Juk žmogus geba mąstyti. Gyvūnai nesugeba. Nemoka kalbėti. Gyvūnai neturi sielos.

- Šunys sugeba mąstyti, o ką jau kalbėti apie dramblius, - tikinau. - Paukščiai geba reikšti mintis - kad tik žmogus mokėtų jų klausytis. Šuo moka vedžioti neregį. Žirgas išmintingesnis už savo silnaprotį vadeliotoją. Nemanau, kad mąstymo kategorijos daro žmogų pranašesnį už gyvūną.

Tai viena gražiausių kada nors mano perskaitytų knygų.

(Niekada per daug netikėjau tais, kurie sako - kaip man tai artima. Niekada to nesupratau. Patinka arba ne. Kažkas įtraukia arba ne. Skaitai iki galo arba ne. O ką reiškia artima?).

Parašyta dienoraščio forma, tai panašiai taip ir skaičiau. Pamažu, po kelis puslapius kasdien. Knyga persmelkta laukimo, neišvengiamybės, susitaikymo, žinojimo, meilės ir… vilties. Kas yra keisčiausia. Tiek herojui, kuris nuo pirmųjų puslapių žino, kad vilties nebėra, ir yra čia tam, kad numirtų už savo miestą, tiek skaitytojai, kuri irgi žino, kad Konstantinopolis dabar yra Stambulas…

Bet viltis išlieka iki paskutinių puslapių.

Tikriausiai teko kada nors patirti jausmą, kai žinai, kad laukia koks nemalonus, bet neišvengiamas įvykis. Laikrodžio rodyklė pradeda pašėlusiai bėgti į priekį. Bet ir kartu kažkaip ypatingai pajauti kiekvieną prabėgančią minutę. Skaičiuoji minutes, jos tirpsta, bet ir likusios penkios minutės dar atrodo daug prieš tą grėslų įvykį. Kaip tai pavadinti? Štai tokio jausmo pilna knyga.

Užmerkiau akis susitelkiau į žvaigždę širdies gilumoj. Laiko ir vietos ribos nyko. Kraujo tvinksniai ščiuvo. Galūnės šalo.

Tačiau Dievas nėra šaltis.

Žvaigždė širdies gilumoj suspindo akinama begalybe. Virpulingom bangom užliejo karšta ekstazė.

Tačiau Dievas nėra karštis.

Išnykau žilpulingame skaistyje, buvau skaistis skaistyje, šviesa šviesoje.

Tačiau Dievas nėra šviesa.

Ir užslinko tamsa. Tamsesnė už žemišką tamsą. Tylesnė už mirtiną tylą. Maloningesnė už malonę. Dingau tamsoje.

Tačiau Dievas nėra tamsa.

Paskui nebeliko nei šalčio, nei karščio, nei šviesos, nei tamsos. Tik nebūtis. Dievas buvo manyje. Aš buvau Dievuje.

Jis buvo. Gniaužiau delne mažą akmenėlį. Pirštams atsileidus jis nukrito žemėn tarp mano kelių. Akmens barkštelėjimas į akmenį išblaškė mane. Mano ekstazė tetruko akmens kritimo mirksnį. Tačiau Dievą pažinti galima ir per akies mirksnį, ir per ištisos paros ekstazę. Dievo tikrybė belaikė.

Gal buvau pasikeitęs. Gal spinduliavau. Gal būčiau gebėjęs daryti stebuklus, gydyti ligonius, palytėjimu prikelti mirštantįjį. Tačiau man nereikėjo šito daryti įrodinėjant sau, kas aš. Įrodinėjimas, savęs įtikinėjimas - tai dvejonė. Netikrumas ir dvejonė - tai žmogiška. Aš nedvejojau. Šituo prilygau angelams. Tačiau palikęs laisvę vėl susikausčiau laiko ir vietos grandinėmis. Ir mano vergystė jau nebebuvo man našta, o dovana.

Patiko (0)

Rodyk draugams