Per savo gyvenimą aš, Sinuhė, regėjau daug permainų, bet viskas tebėra po senovei, nes žmogus nepasikeitė. Yra tvirtinančių, jog to, kas įvyko, anksčiau niekada nėra buvę, bet tai tuščia kalba.
Aš, Sinuhė, mačiau, kaip sūnus gatvėje užmušė tėvą. Mačiau vargšus, kylančius prieš turčius, ir dievus prieš dievus. Mačiau andai iš aukso taurių vyną gėrusį vyrą – atsidūręs skurde jis sauja sėmė upės vandenį. Buvusius aukso svėrėjus, gatvių kampuose elgetaujančius, ir jų žmonas, dėl mitalo savo vaikams už vario apyrankę parsiduodančias išsidažiusiems negrams.
Bet taip ir anksčiau yra buvę. Ir piemenų karalių laikais atsitikdavo, kad prašmatnios pastogės pavėsyje gulėdavo žmogus, naktis anksčiau praleisdavęs ant molinės aslos. Ir tuomet svetimieji atėję knežindavo į slenksčius vaikų galvas, o moteris, karališkuoju linu apsitaisiusias, paimdavo už verges. Ir tuomet Vakarų kalne kapus pasistačiusius vyrus žudydavo, o jų kūnus mesdavo upėn.
Taigi mano akyse nieko nauja neįvyko, o tai, kas anksčiau atsitiko, ir ateity atsitiks. Jei žmogus anksčiau nepasikeitė – ir vėliau nesikeis. Ar supras jie mano išmintį? Ar verta tikėtis, kad perskaitys jie mano žodžius?
Yra knygų, kurias galima skaityti be galo daug kartų. Ir netgi nuo bet kurios vietos. Kartais man truputį apmaudu, kad šį sugebėjimą su amžiumi prarandu. Dabar viską turiu daryti griežtai nuo pradžios iki galo.
Sinuhė labai artimas man žmogus. Vien jau dėl savo profesijos, o kur dar gyvenimo būdas, ir netgi Zodiako ženklas…
Bandau prisiminti, skaičiau šitą knygą trečią ar jau ketvirtą kartą? Ir jaučiu, kad kada nors dar skaitysiu.

Rodyk draugams