- Kodėl nudažei arklį mėlynai, meistre?

Apdujusiomis akimis glumiai spoksodamas į mane, Arunsas atsakė:

- Nes regiu jį mėlyną.

- Bet, - paprieštaravau, - aš niekada nemačiau mėlyno arklio.

Arunsas nesupyko, tik pagailiai papurtęs galvą tarė:

- Tuomet man tavęs gaila, drauguži.

Mika Waltari per savo gyvenimą parašė daugybę puikių knygų. Ir tai ilgą laiką mane stebino. Nes kaip jis sugebėjo? Nes atrodo, kad kiekviena iš tų knygų verta gyvenimo. Bet paskui lioviausi tuo stebėtis. Tai jau penktoji šio rašytojo mano perskaityta knyga. Ir galiu daryti šiokias tokias išvadas. Įvaldai senovinį rašymo stilių, sukuri lyrinį herojų (protingą, vienišą, žingeidų, su paslaptimi), dar pridedi lemtingą moterį ir atgaivini to laikotarpio istorines asmenybes. Pasiskaitai bibliotekoje kelias knygas apie dominantį laikotarpį ir pili romaną. Su kiekviena knyga schema kartojama iš naujo. Nes žmonės nesikeičia. (Čia tiktų grafo Sent Žermeno citata apie tai, kad žmonės tokie pat ir tokie pat, ir kaip tai nuobodu, bet tingiu ieškoti).

Aišku, kad tai visai nemenkina šio puikaus rašytojo. Nes dar ir kaip aišku, kiek tam reikia talento, sugebėjimų ir darbo.

Man kiekviena knyga tampa istorijos vadovėliu apie tą laikotarpį. Ir visą vėliau sužinotą informaciją aš lyginu su šio rašytojo knygomis. O romanuose minimų istorinių asmenybių nebesugebu įsivaizduoti kitaip, negu kad pavaizdavo Mika Waltari.

- Be abejonės, skaičiai, jų tarpusavio santykiai bei lygiakraščiai brėžiniai gražūs, bet moteris, kurios veidą galima išreikšti skaičiais ir jų santykiais, man atrodo, ilgainiui be galo nuobodi pasidarytų. Ne taisyklingumas, o išimtis ir įgeidis moters veidą daro patrauklų.

Akmuo į plastinės chirurgijos daržą.

Patiko (0)

Rodyk draugams