BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Romain Gary AUŠROS PAŽADAS

Pakakdavo tik išeiti iš stovyklos ir atsidurdavau Provanso kaime, truputį geidulingame savo grožiu, kur akmenys, išsibarstę tarp kiparisų, primena paslaptingus dangaus griuvėsius.

Aš šiek tiek vėluoju. Prieš daugiau kaip mėnesį pamačiau To filmo anonsą. Nuėjusi į biblioteką labai nustebau radusi pusę lentynos rašytojo knygų. Nesitikėjau, kad lietuviškai apskritai yra. Na ir žinot - patiko. Rašytojo sugebėjimas su humoru žvelgti į gyvenimo negandas ir šmaikščiai tai užrašyti. Neaprėpiama motinos meilė, jos kova už sūnaus ateitį, skatinama didžiulių lūkesčių. Nepatiko - “Vilnius - Rytų Europos miesteliūkštis”. Tiesa, tuo metu taip ir buvo. Bet… nėra nė vieno lietuviško vardo, jokių Lietuvos pėdsakų. Bet kartu klaidingai rašoma kad knyga mums turi būti įdomi dėl minimo Vilniaus. Knygoje minimas vaikystės miestas - ir jis galėjo būti bet koks. Manau, knyga vis tiek būtų buvusi tokia pati.

Laimė, mums ką tik buvo išdalinti plieniniai šalmai, kad apsisaugotume galvas. Anglai ir amerikiečiai, žinoma, dėjosi šalmus ant galvos, o prancūzai, visi be išimties, dengė jais tą savo personos dalį, kurią laikė kur kas brangesnę.

Rodyk draugams

Galina Dauguvietytė POST SCRIPTUM

- Bet ne visada gali daryti tai, ką nori, nes esi ne vienas - yra tėvai, vaikai, antrosios pusės. Yra apribojimų.

- Reikia mokėti išsisukti. Yra pogrindis. Laikinai galima išeiti į pogrindį.

Knyga parašyta interviu forma. Tai pokalbis apie viską - gyvenimą, meilę, darbą, vyrus, nuotykius, pažiūras, keliones, politiką, vaikystę, tėvus, Kauną, Vilnių, Lietuvą, Ameriką, užsienį, karą, televiziją, teatrą, meilės istorijas, vaikus, draugus, žymius žmones. Perskaičiau per dieną.

Ir dėl pinigų jos žiūri į tokius, kad aš, sena boba, būdama negyvenamoje saloje, įlipčiau į medį ir bijočiau, kad vėjas nenupūstų.

Rodyk draugams

Žiuljeta Benconi MARIJANA I (1)

Panorau lengvos knygos vasarai. Bet pirmi puslapiai buvo per lengvi. Rimtai galvojau - mesiu. Bet kuo toliau, tuo darėsi įdomiau. Nepavydžiu herojei neramaus gyvenimo, bet skaityti buvo gera. Kaip “Trys muškietininkai”, tik pagrindinė veikėja moteris.

O jos vardas įkvėpė suskaičiuoti kiek per gyvenimą esu mačiusi Lotynų Amerikos serialų.

  • “Čigonė”. (Buvo keista, kad pagrindinė herojė trumpaplaukė).
  • “Betė bjaurusis ančiukas”. (Juokingas ir neįprastas tai kategorijai).
  • “Laukinukė”. (Gaila, nemačiau pabaigos. O Marlene Favela yra pati gražiausia pasaulio moteris).
  • Nepamenu pavadinimo - apie trys dvynes seseris. Po avarijos viena dingsta, antra lieka akla, o trečia yra blogoji.

Ir viskas.

…jog pasaulyje nieko nėra vertingesnio už gyvybę ir kad šauktis mirties nesėkmės akivaizdoje - ne tik didelė nuodėmė, bet ir didelė nepagarba, nedėkingumo išraiška.

Rodyk draugams

Galina Dauguvietytė PERPETUUM MOBILE

Kaip visada būna skaitant biografijas, prisiminimus, autobiografijas ir pan. įdomiausia dalis yra vaikystė. Šiuo atveju vaikystė dar sutampa ir su nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, tai dar įdomiau. Paskui jau ne taip. Daug vardų, kurie man nieko nesako, mažiau asmeniškumų. Visi vardai paminėti išskyrus pirmojo vyro vardą. Negi tikrai atsiminimai apie tą laikotarpį tokie prasti? Daug baliavota. Juoktasi ir mylėta. Net tada, kai dirbant Liepojoje teko važinėti į Šventąją nusipirkti maisto, nes Latvijoje jo nebuvo. Ir dar kažkas gali išdrįsti pasakyti, kad prie ruso buvo geriau. Buvo blogai, tik senatvėje jaunystės prisiminimai idealizuojami. Nes kas buvo vakar ne visada ir prisimenama.

Daug kas neišlaiko, negera. Ten buvo tokia nedidelė operacinė, dirbo gydytojas. Jis mums pirštu pamoja, ateiname į tą operacinę. Mums po pusę stiklinės gryno spirito. Užkandos dar nėra, ne metas, tai užkandame vitaminais.

Rodyk draugams

Ildefonso Falcones JŪROS KATEDRA

Ši knyga - tai rekomendacija. Ir tikrai - seniai buvau skaičiusi tokią įdomią knygą.

Jau pirmieji skyriai privertė susimąstyti. Tiek vyrų tiek moterų gyvenimas yra sunkus. Palyginti nelabai išeina, nes sunkus dėl skirtingų priežasčių. Bet moters gyvenimas dažnai sunkus vien todėl, kad vyrai nusprendžia pasimatuoti bybius. Romanas prasideda vestuvėmis. Į svečius įsiprašęs ponas pareiškia savo teises į pirmąją naktį. Po to dar jaunikį priverčia išprievartauti savo jaunąją žmoną, nes nenori prisiimti atsakomybės už pavainikį. Bet gi gimus teisėtam vaikui ponui niežti savimeilę, nes atsiranda abejojančių jo vyriškumu.

O kas labiausiai kenčia? Jauna moteris, kurios tėvas manė sėkmingai ištekinęs dukrą.

Knygoje daug neteisybės moterų atžvilgiu, likimo smūgių, karo ir maro, diskriminacijos ir fanatiškos neapykantos. Bet yra meilė, draugystė, sėkmė ir žmonių gerumas. Tikrai verta skaityti.

Rodyk draugams

Sophie Kinsella TURIU JŪSŲ TELEFONĄ

O, Dieve, kaip bjauru. Tokiam atvejui turėtų būti numatyta išėjimo ceremonija. Turėtų būti įrašas maldyne. Persigalvojusios nuotakos žengimas nuo altoriaus.

Knyga skirta atsipalaidavimui. Gal net nusijuoksite skaitydami.

Dabar gerai žinau, kodėl atsirado tradicija naktį prieš vestuves praleisti atskirai. Ne dėl romantikos, ne dėl sekso, ne dėl skaistybės ar ko kita, o kad nesusipyktum ir nežengtum prie altoriaus niršdama ant jaunikio, ketindama jam iškloti visas buitines tiesas, vos tik baigsis ceremonija.

Rodyk draugams

Jean M. Auel PIRMYKŠTĖ MOTERIS Išpieštų urvų kraštas (6)

Kai pradėjau skaityti šią seriją, maniau, kad yra tik trys knygos. Paskui sužinojau, kad iš tikrųjų yra šešios. Dabar, kai perskaičiau, manau kad gal ir būtų užtekę trijų. Nes ar būtina nuolat priminti Ailos kilmę, kiekvieną kartą jai prakalbus aiškinti kodėl kalba su akcentu, kaip prisijaukino gyvūnus ir sveikinasi su Vilku, o kitus žmones tai gąsdina, kaip ją myli Jondalaras, kaip ji neteko savo šeimos ir ją užaugino gentis, o įdukrino mamutojai, kas suteikė išsilavinimą, kas buvo Iza ir Krebas, kaip buvo sunku mokytis gentyje, nes ji neturėjo prisiminimų ir taip toliau, ir t. t. … O jei dar prisiminsime, kad ir prieš tai buvusiose knygose yra nemažai vietos skirta pakartoti tai, kas jau buvo, tai originalaus turinio belieka pusė.

Bet kita vertus, tiems, kurie skaito nuo 1980 m. gal toks rašymo būdas yra visai priimtinas.

…yra penki metų laikai: pavasaris, vasara, ruduo bei du šaltieji - ankstyva žiema ir vėlyva žiema.

Ant visų šešių knygų viršelių užsimenama, kad Aila - tai moteris, kurios rankose žmonijos likimas. Ir nei vienoje tiesiai į šitą klausimą neatsakyta. Ar atsakymas yra tai, jog Aila pirmoji iš urvinių žmonių suprato, jog vaiko pradėjimui būtinas vyras? Gal geriau būtų nesupratus. Nes tai buvo matriarchatinio pasaulio suvokimo pabaiga ir pradžia daugybei paprotinių suvaržymų, kad tik vyras būtų tikras, jog augina savo vaikus.

Rodyk draugams

Susanna Kubelka SUDIE, VIENA - BONJOUR, PARYŽIAU!

Kitų motinų sūnūs irgi gražūs.

Kai prieš daugelį metų dar skaičiau moteriškus žurnalus, teko rasti kelis interviu su rašytoja. Panašiu metu perskaičiau “Ofelija mokosi plaukti” bei “Madam pareis vėliau”. Rašytoja ir jos mintys patiko labiau negu knygos! Bet po to vis tiek perskaičiau visas kitas tuo metu išleistas jos knygas.

Pastaroji gi pasirodo grįsta asmenine patirtimi. Veiksmas prasideda 1971 metais Vienoje, kai doktorantūroje studijuojanti trisdešimtmetė mergina, kartais dar dirbanti ir vertėja, užmezga romaną su vyresniu vedusiu vyriškiu. Pagrindinė herojė - graži ir protinga. Skaitant daugybę kartų kilo klausimas - kaip ji tiek laiko sugebėjo tiek ištverti. Melą, neištikimybę, patyčias, neįgyvendintus pažadus… Kaip atsvara pateikiamos kelionės po pasaulį, prabangūs viešbučiai, dovanos ir finansinė parama. Laikai buvo kitokie. Ir daug dalykų, kurie savaime suprantami buvo tada, dabar jau vertinami kitaip. Kad ir finansinė moters nepriklausomybė. Bet skaitant man atrodė, kad aš daugybę daugybę kartų būčiau atsakiusi neigiamai. Gal net pačioje pradžioje - kai viskas dar buvo tik gražu.

Paskui galvojau - o gal tai mano bėda? Gal aš nelanksti, per greitai esu linkusi nubrėžti ribą? Aš pati savo gyvenime nemoku apsimetinėti, temti gumą, bent jau palaukti ir pažiūrėti, kas gausis. Kartais tai padeda išvengti bėdų. Kartais tai padeda išvengti nuotykių…

- Geriau baisi pabaiga negu baisumai be pabaigos.

Pastaroji frazė knygoje kartojama keletą kartų. Nepaisant tokios išminties jos autorė nepritaiko to savo gyvenime. Ji verčiau kankinasi su baisumais be pabaigos, negu kad ėmusi ir viską užbaigusi.

Man neįdomu, ką jis kalba, mane domina tik tai, ką daro.

Rodyk draugams

Isabel Allende VIDURY ŽIEMOS

Bet matai, gyvenimas niekada nepalieka mūsų ramybėje, anksčiau ar vėliau mus prisimena.

Vidury vasaros skaityti knygą “Vidury žiemos”. Su daug daug sniego ir šalčio.

Nepasakytum, kad rašytojos romanų temos lengvos. Ar kad knygos skirtos prasiblaškymui ir atsipalaidavimui. Bet dėka gebėjimo pasakoti talento man skaitosi lengvai ir su dideliu malonumu. Kai artėjant pabaigai galvoji, kad galėtų tęstis ir tęstis.

Tikriausiai siekiant pritraukti skaitytojus viršelyje paminėta, kad knyga primena “Dvasių namus”. Niekas ten neprimena (nebent tuo, kad paminėtas dėdė nušautas prezidentas).

O čia beveik detektyvas. Trys veikėjai ir lavonas. Besimezganti meilės istorija, kuri bent jau man prieš penkiolika metų būtų atrodžiusi juokinga, o dabar su amžiumi tapo visai suprantama. Sudėtingos herojų gyvenimo istorijos. Karo nusikaltimai, bjauri politinė situacija, skurdas, gaujos, prekyba žmonėmis, šeimos tragedija, emigracija - visa tai gali rasti knygoje. Bet kadangi viskas pateikta nesupainiojamu Allende stiliumi, skaitymas teikė didžiulį malonumą.

Mirtį įsivaizduodama kaip slenkstį, stengėsi įminti, kas jos laukia anapus. Nebijojo peržengti to slenksčio, bet, būdama šiame pasaulyje, troško visapusiškai naudotis gyvenimu, niekuo nesirūpindama, jausdamasi neįveikiama.

Rodyk draugams

John Katzenbach PROFESORIUS

Yra tokie rašytojai, kurių knygas skaitau visas iš eilės. Čia vienas iš jų. Ir tik todėl, kad labai patiko pirmoji perskaityta knyga - “Analitikas”. Paskui skaičiau iš inercijos tikėdamasi, kad ir kitos bus tokios pat įdomios. O juk toks žanras man net ne itin patinka… Paskui knygos baigėsi. Bet kai po kurio laiko aptikau dar vieną, pasirodė kad inercijos vis dėlto dar yra.

Romanas apie senstantį, sparčiai atmintį prarandantį, kamuojamą demonų ir lydymą mirusiųjų profesorių. Apie daugybę problemų šeimoje turinčią, ir lyg to neužtektų, iškrypėlių poros pagrobiamą paauglę. Policininkę, besistengiančią kuo geriau atlikti savo pareigas. Ir porą, save laikančių menininkais ir kūrėjais, bet tęsančią iškrypusiais seksualiniais nusikaltėliais.

Tokia knyga, kurią, kol skaitei, buvo įdomu, bet paskui pamirši apie ką ji, nelieka nieko vertingo, ką norisi išsaugoti. Knyga - kaip greitas maistas. Suvartojai, buvo skanu, daug kalorijų - bet iš to išeis tik šūdas.

Rodyk draugams