BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Erika Umbrasaitė PRANCŪZIJA MON AMOUR

Amerikiečiai juokauja: prancūzai tik kalba ir valgo be saiko, daugiau jų niekas nedomina. Į tai pastarieji atšauna: “Bet jūs valgote merde ir net neturite ko pasakyti”.

Pradėkim nuo kelionių. Per mano dar nelabai didelę patirtį yra nutikę taip, kad kartais pasakai - patiko, norėčiau dar sugrįžti. Ir sulauki atsako - o kam grįžti, kai dar tiek daug nematytų vietų. Tikra tiesa - gyvenimo neužteks viskam, bet toks keliavimo būdas irgi ne keliavimas, o tik pasižymėjimas žemėlapyje.

Kartą aš jau buvau Prancūzijoje. Ir ne tik tikiuosi, bet jau planuoju dar ne kartą sugrįžti.

Gražu turi būti ne per šventes, o kasdien, nes gyvenimo šventė vyksta šiandien.

Pasakojimo stilius priminė Isabel Allende “Afroditę”. Ypač skyriai apie maistą. Knyga smagi, lengvai skaitoma, neįpareigojanti - neįdomius skyrius lengva praleisti arba galima skaityti ne iš eilės.

Sūris kvepia taip, kaip dievų kojos.

O pastaroji citata priminė mano gidės pastabą - dabar prasidės laikas, kai autobusas smirdės. Ir smirda ne kažkieno neplautos kojos, o kažkas veža sūrius.

Rodyk draugams

Gillian Flynn DINGUSI

Taip jau atsitiko, kad prieš keletą metų pirmiausia pamačiau filmą. Taigi, kai skaitau knygą, žinau, kas bus toliau. Ir čia turiu nusilenkti rašytojos talentui - nepaisant to tekstas jaudina, ir tą akimirką, kai skaitau, aš tikiu tuo, kas tame puslapyje parašyta.

Skaitydama prisiminiau prieš kurį laiką skaitytą “Pasikalbėkime apie Keviną”. Net pasitikrinau - gal ta pati rašytoja? Ten siekiant šokiruoti aprašomi motinos ir sūnaus santykiai, čia sutuoktinių. Puikiai žinau, kad gyvenime visko būna, bet dviem žmonėms nusprendus susieti gyvenimus linkime, kad jie gyventų ilgai ir laimingai. Čia iš karto aišku, kad taip nebus. Bet galiausiai atrodo, kad kiekvienas gavo tai, ko nusipelnė.

Ir jei dabar manęs koks nors žmogus paklaustų - ką skaityti? Bet koks žmogus - nepažįstamas, o gal kaip tik labai artimas, skaitantis, o gal per gyvenimą tik porą knygų perskaitęs, nesvarbu - pirmoji rekomendacija, atėjusi į galvą, būtų ši.

Sutuoktiniai žino viską iki smulkmenų. Jeigu ji, kad nubaustų draugę, su kuria draugystė truko kelis mėnesius, nusivertė nuo laiptų, ką ji padarys vyrui, kuris buvo toks kvailas, kad vedė ją?

Rodyk draugams

Vera Henriksen VIKINGŲ DUKTĖ

Šitą knygą gavau dovanų iš davatkiškų pažiūrų tėvų draugės. Kai mamos paklausiau - kokiu tikslu? - ai, ji pati tikriausiai gavo dovanų, bet kadangi knygų neskaito, tai atidavė.

Savo gyvenimo ir likimo nepavedu niekam, svarbiausia - mano valia ir gyvenimo būdas, tai ir yra laimė, o ją pats susikuriu.

Daug nesitikėjau - ir buvau teisi ir neteisi vienu metu. Romane vaizduojamas laikotarpis, kai norvegų pagonys virto krikščionimis. Ir nemažai puslapių skiriama dvasiniams ieškojimams, religiniams pokalbiams, abejonėms ir apmąstymams. Ir tiesą sakant būtent šitie puslapiai vargino. Net kilo minčių - ar tikrai to meto žmonės galėjo taip kalbėti ir mąstyti? Jausti - taip, dėl to aš nesiginčiju. Bet kalba retkarčiais net labai sudėtinga. Nors gal man trūksta išsilavinimo ir turiu per mažai žinių.

O kita knygos dalis irgi buvo nuobodoka. Bet jei jau perskaičiau iki galo, tai nebuvo taip jau prastai.

Rodyk draugams

Andrius Kleiva KAIP VEIKIA JAPONIJA?

Kad yra Andrius Kleiva, žinojau jau seniai, bet jo raštų nebuvau skaičiusi. Tiesa, prieš kurį laiką pradėjau sekti Feisbuke, bet būtent tik dėl šio japoniško nuotykio. Tuo metu ypač domėjausi Japonija ir gaudžiau bet kokias žinias apie ją.

Taigi, buvo įdomu, koks gavosi rezultatas. Tiesą sakant, mano lūkesčiai nebuvo dideli. Galvojau, bus stereotipinė pažintinė knyga su daug paveiksliukų. Na kažkas tokio, ką visi ir taip žino, tik surinkta vienoje vietoje ir atspausdinta gražiame popieriuje.

Bet tai netiesa. Pirmiausia nustebino rašymo stilius. Andrius tikrai moka rašyti. Jis kalba apie japonų kalbos grožį, bet skaitant jo raštus galima žavėtis lietuvių kalba. Aš maniau, kad tai knyga besidomintiems Japonija. Bet ne. Tai knyga norintiems praplėsti akiratį ir sužinoti daugiau apie pasaulį esantį už kitur.

Rodyk draugams

Jurga Ivanauskaitė VIRŠVALANDŽIAI

Kai kurie taip ir nugyvena visą amželį, laukdami, kada prasidės Tikrasis Gyvenimas. O aš gydausi, naiviai vildamasi, kad kada nors manęs laukia pasveikimas, tokia buitis ir būtis, kokios buvo anksčiau.

Kaip jaučiasi mirštantis žmogus? Kurio dienos suskaitytos, ir kiekviena papildoma išgyventa valanda yra viršvalandžiai? Apie ką jis mąsto? Ko jis dar tikisi? Ar jis tiki? Ko jam labiausiai reikia? Ko jis nori?

Paskutinė J. Ivanauskaitės knyga. Su kančia, skausmu, liga, ieškojimu, Dievu, meile, viltimi.

Jėzus niekada nevengė prasikaltusiųjų, neteisiųjų, nuodėmingųjų draugijos.

Skaičiau vedama smalsumo. Kaip ten būna. Pasirodo nelengva. Nei rašytojai, nei skaitytojai. Ir kalbu tik apie knygą.

Ligonis nori būtent to, ko ir prašo, o ne to, kas gerai slaugančiajam. Šitos taisyklės būtina paisyti.

Rodyk draugams

Žiuljeta Benconi FLORENTIETĖ (3)

Paskutinė “Florentietės” knyga. (Tik priekabiai vertinant ar neturėtų būti “Florencijietė”?) Maždaug tas pats, kas ir prieš tai buvusiose knygose, tik daugiausiai kilusių pašalinių minčių. Vyro paieškos detektyvas, gimdomi, bet neauginami vaikai, nuolatinės kelionės vejantis šešėlį.

Ir pabaiga - gera, kaipgi kitaip gali būti, nors prieš kelis puslapius atrodė, kad gresia katastrofa.

Ir pabaiga, nes baigiasi knyga, bet istoriją galima tęsti ir tęsti…

Dėl nieko nesigailėkite!

Rodyk draugams

Žiuljeta Benconi FLORENTIETĖ (2)

Dėl jūsų, dėl jūsų meilės kausis du žmonės! - Ne, jie kausis dėl savo savimeilės, o tai visai kas kita…

Toliau tęsiu skaitydama Fjoros nuotykius. Ta proga šiek tiek papasakosiu apie keliones. Keliauti praėjau tik prieš keletą metų. Net neturiu tikslaus atsakymo, kodėl to nedariau anksčiau. Nedrįsau, nebuvo laiko, gerai jaučiausi vienoje vietoje?… Bet kaip pasakė viena gidė - pabandę 99 proc. užsikabina. Šių metų didžiausia kelionė jau praeityje, bet jau planuoju kitiems metams. Ir svajoju apie laiką, kai galėsiu tam skirti daugiau laiko. Gal tai bus pensija? (Bet ar jos sulauksiu, o tada ar sveikata ir finansinės galimybės tai leis?). Gal palankiai susiklosčius aplinkybėms padarysiu pertrauką karjeroje? Neįsivaizduoju. Bet kelis pastaruosius metus bandau išspausti kuo daugiau.

O kuo tai susiję su “Florentiete”? Aš buvau Florencijoje. Ir skaityti žymių vietų ar bažnyčių pavadinimus, kur ir aš lankiausi, yra smagu. Dalis veiksmo vyksta Prancūzijoje, Luaros slėnyje. Jau kuris laikas, kaip galvoju, kad noriu ten pakeliauti. Ir atrodo, kad kitais metais, paskatinta šios knygos, būtent ten ir vyksiu. Minima ir Roma. Man ji paliko geresnį įspūdį, negu Fjorai, bet tiek laikmetis tiek mūsų patirtis labai skirtingos.

Palydėk mane į biblioteką! Niekas taip nepakelia nuotaikos, kai skaitymas.

O išvada yra tokia - kaip gerai besijaustumėte savo vietoje, kartais verta ją pakeisti.

Nori būti laimingas - paskubėk,

Nes niekas nežino, kas nutiks rytoj…

Rodyk draugams

Žiuljeta Benconi FLORENTIETĖ (1)

Pinigai tik priemonė paįvairinti gyvenimą, papuošti jį retais ir įmantriais daiktais.

Aš įdėmiai seku Salomėjos Šiukšlynėlį, bet tas pačias knygas mes skaitome retai. Tačiau vienai rekomendacijai neatsispyriau. Tai lengvas meilės romanas su užuominomis į istorinį. Bet po pastaruoju metu skaitytų rimtų knygų tai pats tas.

Be galo graži moteris, vyrai anksčiau ar vėliau pakerėti jos žavesio, draugai ir priešai, truputėlis istorinių aplinkybių. Tai nėra labai protinga istorija, bet vasariniam atsipalaidavimui labai tinkama.

Rytoj mes eisime dėkoti Viešpačiui Dievui ir mūsų globėjai Mergelei Marijai ir prašysime jų, kad išlaisvintų mūsų žmones iš kančių ir liūdesio, nes karas - bjaurus dalykas.

Rodyk draugams

Thomas Mann JUOZAPAS IR JO BROLIAI Juozapas maitintojas

Taigi, pagaliau perskaičiau vieną sudėtingiausių epų savo skaitymo istorijoje. Prisipažįstu, jog nebuvo lengva. Bet tai plėtė akiratį, priminė istoriją ir teikė didžiulį skaitymo malonumą. Nuostabu, kaip rašytojas iš Senojo Testamento epizodo atkūrė istoriją su visomis smulkmenomis, pasakytais žodžiais, mintimis ir jausmais.

Buvo gera skaityti, bet dar geriau jaučiuosi tai baigusi.

Rodyk draugams

Algimantas Čekuolis TEISUOLIŲ VAKARIENĖ

Bijome ieškoti. Nes pats ieškojimas jau yra atradimas.

Čekuolis vis dar rašo. Tai reikia dar yra šiame pasaulyje tęstinumas ir pastovumas. Pirmą kartą skaitau jo parašytą grožinę literatūrą. Bet nepasakyčiau, kad ji labai skiriasi nuo tos, kurią esu įpratusi skaityti. Ypač kai įkvėpimas atėjo iš gyvenimo.

Puolė kniūbsčias ir taip gulėjo paslikas, uždusęs, žolės paslėptas nuo pasaulio. Net be pareigos likti gyvam. Tai irgi laisvės forma.

Rodyk draugams