- Jėzau vidurnaktį, - sušnibždėjo užsimerkdama Konstansė, - Marija auštant.

Kažkada jau skaičiau “Pienių vyną”. Iš pradžių nepatiko. Paskui patiko. Dabar noriu perskaityti dar kartą.

Su šia knyga taip pat. Iš pradžių nepatiko. Paskui patiko. Bet keistai jaučiuosi, kad baigusi skaityti daug galiu papasakoti apie įspūdį, kurį paliko knyga, bet jei klausiate, apie ką ji - aš nelabai žinau.

Knyga - kaip ežeras, žėrintis saulės šviesoje, per kurį aš praskriejau vandens slidėmis.

...ji sėdėjo virtuvėje, vilkėdama tik tušą, kuriuo prieš akimirką pasidažė akis.

Tai detektyvas. Bet jei vertinčiau tik šiuo atžvilgiu, tai būtų labai neįdomu. Nes visos nuorodos pastebimos tik tada, kai rašytojas pagrindinio veikėjo pagalba pabaksnoja pirštu. Bet laikas, aplinka ir žmonės sukuria nelabai realų pasaulį, kuris įtraukia, ir netgi pradedi bijoti - gal ir tu esi sąraše?

Tikriausiai pernelyg daug prodiuserių pirštų antspaudų yra ant mano odos.

Vis dėlto nerealiausias dalykas, su kuriuo sunkiausia buvo susitaikyti, buvo pagrindinio herojaus merginos vardas. Pegė. Ar gali būti vardas netinkantis mylimajai? Aš sakau, kad gali.

Patiko (0)

Rodyk draugams