Man atrodo, kad perskaičiau visas lietuviškai išleistas rašytojo knygas. Jei kuri ir užsiliko, tai bala jos nematė. Nebeskaitysiu.

Pagrindinis įspūdis po knygos - mylėti taip gali tik prancūzai. Nes…

Pagrindinis veikėjas, bijodamas mirties ir senatvės daro gerus darbus, nevengdamas Dievo vaidmens. Savo buvusiai meilužei, vienišai damai, suranda dovaną - jauną, geros širdies jaunuolį, savo išvaizdos tipažu panašų į jos meilužį, dėl kurio ji paliko poną Saliamoną.

Jaunas vyriškis, kuris bando surasti savo vietą. Geros širdies, jam visų gaila. Kad netgi, kad kažko labui apgautų gyvenimą (o gal mirtį?), gali tapti už save keturiasdešimt metų vyresnės damos meilužiu.

Buvusi žymi dainininkė, dabar gyvenanti iš buvusio meilužio paskirtos rentos. Tas pats meilužis, norėdamas pradžiuginti, atsiunčia jauną vyriškį, praeities aistringos meilės kopiją. Čia nesupratau - ar jis buvo labai kilniaširdis, ar labai ironiškas?

Prarasti mylimą žmogų - siaubinga vienatvė, bet dar siaubingesnė vienatvė - nieko neprarasti per visą gyvenimą.

Patiko (2)

Rodyk draugams