- Aš tau draudžiu kalbėti tokias nesąmones, - surikau. - Gyvenimas turi ausis.

Kažkur Prancūzijoje, kažkada seniai gyveno berniukas. Kadangi neturėjo tėvų, tai augino šiek tiek kvaištelėjęs dėdė, gaminantis aitvarus. Berniukas sutiko ir pamilo mergaitę. O paskui prasidėjo antrasis pasaulinis karas.

Važiavau paskui jį ant dviračio ir verkiau nosimi. Ašaros visada randa sau kelią, ir mes veltui stengiamės jas sulaikyti.

Knyga, kuri prasideda kaip paaugliška meilės istorija, ilgainiui virsta labai rimta knyga. Laimė, kad visa tai pagardinta nepaprastu rašytojo humoro jausmu. Nes kitaip būtų dar viena liūdna knygą apie karą. Nors linksmų tokia tema tikriausiai negali būti.

Visa, ką mes galėjome pasakyti vienas kitam, už mus pasakė tyla, ji, kaip sena ištikima bičiulė, stengėsi, kiek galėjo.

Labai labai patiko. Net ir pabaiga.

- Liudo, ar tu bijai mirti?

- Nebijau, bet nelabai noriu.

Patiko (2)

Rodyk draugams