Kaupiasi perskaitytų knygų krūva, bet tinklaraštis neilgėja. Bandykim nors truputį pataisyti šį reikalą.

Vytautas Kernagis  - tai žmogus, kuris šmėžavo mano akiratyje tikriausiai visą mano gyvenimą. Kuris visada domino. Kuris patiko. Apie kurį norėjau sužinoti daugiau.

Knygą padovanojau tėčiui. (Jam dažniausiai dovanoju knygas - nes prisipažįstu - dovanoti įrankius ir įrenginius - kas jį taip pat domina ir jam patinka - nemoku). Bet dovanojau su abejonės šešėliu. Pati norėjau šios knygos, ir žinojau, kad tėtis man ją paskolins paskaityti (ak, tos savanaudiškos paskatos). Antra, nebuvau tikra - o jis pats tikrai norėtų ją perskaityti?

Paskui sakė - patiko. Man irgi. Ne tiek pati biografija - kiek laikotarpio aprašymas. Lyg koks istorijos vadovėlis. Ir laikotarpis intriguojantis - jame aš dar negyvenau, bet jis taip netoli manojo.

Mes gyvenimą kūrėme iš mažyčių džiaugsmelių. Pakelis kramtoškės iš Amerikos buvo ilgai saugomas ir uostomas. Iš užsienio atvežta vinilinė plokštelė buvo didesnis įvykis, nei dabar būtų Eltono Džono gastrolės Vilniuje. Tranzavimas į Taliną su dešimčia rublių kišenėje reiškė nuotykį, prieš kurį šiandien blanksta kelionė į Himalajus.

Ir klausimas pabaigai - kodėl skaitant biografijas labai įdomu yra vaikystė ir jaunystė, o toliau imi nuobodžiauti? Ne tik iš šios knygos ši patirtis.

Ir dar pastaba jau pačiai pačiausiai pabaigai - pradėjau jausti norą paskaityti lietuvių poetų eilių.

Patiko (0)

Rodyk draugams