Mielas Skaitytojau,

dėkoju už jūsų gerą žodį apie mano darbus. Jeigu leisite, norėčiau pasidalyti paprasta įžvalga, kad laisvė rašyti yra artimai susijusi su laisve skaityti, kai skaitomos literatūros, jums neparenka, neuždraudžia ar necenzūruoja kiekviena kunigija ar Pasipiktinusi Bendruomenė. Nuo kada meno kūrinį vertina jo nemėgstantys žmonės? Menas vertingas savo sėjama meile, o ne neapykanta. Knygos gyvos tik meile. Skaitykite ir toliau.

Kai prieš keletą metų perskaičiau, kad Salman Rushdie rašo savo autobiografiją, supykau. Nes ją mes daugmaž ir taip žinome. Todėl geriau negaišta laiko ir rašo naują romaną.

Taip mąsčiau tada. O paskui apie knygos atsiradimą Lietuvoje sužinojau perskaičiusi atsiliepimą viename tinklaraštyje. Kuris buvo labai teigiamas. Na ir taip Rushdie yra vienas mėgstamiausių mano rašytojų, todėl nuo pat pradžių žinojau, kad anksčiau ar vėliau vis tiek perskaitysiu.

Pone, susidūrus su tokiais opiais sunkumais, anot žymaus nespalvoto filosofo Michaelo Jacksono, nesvarbu, ar tu juodas, ar baltas.

Knyga pilna vardų, žmonių, įvykių, minčių, baimės, vilties, nusivilimų, bet ir laimėjimų, draugystės, meilės, bet ir skyrybų. Čia yra visko. Tiek daug, kad labai lengva pasimesti. Ir dar tas baisulingas puslapių skaičius!

Meilės niekada nerasi ten, kur ieškai. Ji prisliūkina patyliukais ir žiebia į pakaušį.

Bet skaityti buvo verta.

Mielas Robinzonai Kruzai,

įsivaizduok, kad tau palaiko draugiją keturi iki dantų ginkluoti Penktadieniai. Ar tokioje draugijoje jaustumeisi saugesnis ar nesaugesnis?

Patiko (0)

Rodyk draugams