- Šūdas, - tarė jis. – Atleisk. Šūdas, šūdas, šūdas. Sušiktas mano nejautrumas. Šiku ant fašistų senelių kapų, linkiu šūdo jiems vakarienei pragare jiems ištisą amžinybę.
Knygoje yra keturi pagrindiniai lygiaverčiai veikėjai. Bet tik vieno iš jų vardu pavadinta knyga. Jei rašytojas būtų moteris, manau, pasirinkimas būtų kitoks.
„Išvaržos tvarstis, pone, - paaiškino Vudas. – Kenedžio nugara visada buvo netikusi, bet nuo begalinio krušimosi ją taip skaudėjo, kad prezidentas visą laiką turėjo nešioti išvaržos tvarstį. Jis jį nešiojo Dalase, todėl nesusmuko, kai į jį pataikė pirma kulka. Buvo sužeistas, pasviro, bet tvarstis neleido griūti, jis atsitiesė, ir tada antroji kulka nunešė jam pakaušį. Suprantant, ką sakau, profesoriau, gal jei jis būtų mažiau dulkinęsis, jam gal nebūtų reikėję nešioti tvarsčio, tada nebūtų atsitiesęs, būtų susmukęs nuo sužeidimo; prisiminkit, pirmoji kulka nebuvo mirtina, antrą kartą į jį iššauti nebebūtų buvę kaip, ir Džonsonas nebūtų tapęs prezidentu.“
Man labai patinka Salman Rushdie. Tik jo knygos liūdnos. Šiandien tokia mano nuotaika, kad aš linkusi jam pritarti. Sudėjus viską gaunasi, kad šiame pasaulyje daugiausia liūdesio, o vilties labai mažai, ir ji labai laikina.

Rodyk draugams