Daugiau kaip pusantro dešimtmečio šalies, kurios gyventojų skaičius iki šios dienos tik tris kartus didesnis už dievybių, šimtams milijonų tikinčiųjų jis reiškė mieliausią, iškart atpažįstamą Aukščiausiojo veidą.

Manau, kad beveik kiekvienas žmogus, perskaitęs nors penkias knygas, tarp kurių bent dvi to paties rašytojo, jau turi ką pasakyti paklaustas, kokie rašytojai patinka. Bet kodėl būtent tokie, ir ne kitokie? Suprantama, kad perskaičius patinkančią knygą imamasi skaityti kitą. Bet juk nebūtinai ji turi patikti!  Ir rašytojas nebus įtrauktas į mėgstamiausiųjų tarpą. O kodėl nepatinka? Nes ne tokia, kokios tikėjomės. O tikėjomės panašios į pirmą.

Išvada - jei rašytojas nori būti kažkieno mėgstamiausių tarpe, turi kartotis. Bent jau man tai svarbu. Bet kartotis jokiu būdu čia neturi neigiamos prasmės - tai savo stiliaus turėjimas, meistriškumo įrodymas.

Ledkalnis - tai vanduo, trokštantis tapti žeme; kalnas, ypač Himalajai, ypač Džomolungma, yra žemės bandymas virsti dangumi; tai skrydis neatsiplėšiant nuo žemės, žemė, bemaž atsimainiusi į orą, pakili tikrąja žodžio prasme.

Ir štai vienas mano mėgstamiausių rašytojų, kurio knygas vieną po kitos vis traukia skaityti. Pradėjau maždaug prieš aštuonis metus nuo “Paskutinio mauro atodūsio” ir nebegalėjau sustoti. Tiesa, Rushdie ne toks rašytojas, kurį galima skaityti visą iš karto. Man reikėjo pertraukų. Bet atrodo, kad pagaliau aš perskaičiau viską, kas yra išleista lietuviškai. Dabar laukiu daugiau.

Vargas dėl anglų, nes jie anglai: šalti kaip žuvys! - Beveik visus metus gyvena po vandeniu, o jų dienos - nakties spalvos!

Patiko (0)

Rodyk draugams