Kunigaikštienės būdas pasižymėjo dviem ypatybėm: jeigu jau ko užsigeisdavo, niekada nekeisdavo savo noro, ir jeigu ką nuspręsdavo, niekada nepersvarstydavo savo sprendimo. Šitokiais atvejais ji dažnai prisimindavo savo pirmojo vyro, mielojo generolo Pjetraneros žodžius: “Koks įžūlus negerbimas paties savęs! - sakydavo jis. - Kodėl turėčiau manyti esąs šiandien protingesnis negu tada, kai nusprendžiau taip daryti?”

Perskaityti kokią Stendalio knygą norėjau seniai, bet vis nesiryžau. Bijojau, kad nusivilsiu, bus neįdomu. O man tikriausiai vienodai nesmagu yra tiek mesti pradėtą skaityti knygą, tiek kankintis ją skaitant.

Šiuo atveju viską į vietas sustatė kita knyga - Amelie Nothomb ”Gyvsidabris”. Ten dvi herojės skaito “Parmos vienuolyną”. Vienai iš jų tai gal geriausia visų laikų knyga, kitos požiūris šiek tiek skeptiškesnis. Man gi susiliejo jie abu - iš pradžių buvo nuobodu (bet ne tiek nuobodu, kad mesčiau), o paskui labai patiko.

Patiko (0)

Rodyk draugams