Kitų motinų sūnūs irgi gražūs.

Kai prieš daugelį metų dar skaičiau moteriškus žurnalus, teko rasti kelis interviu su rašytoja. Panašiu metu perskaičiau “Ofelija mokosi plaukti” bei “Madam pareis vėliau”. Rašytoja ir jos mintys patiko labiau negu knygos! Bet po to vis tiek perskaičiau visas kitas tuo metu išleistas jos knygas.

Pastaroji gi pasirodo grįsta asmenine patirtimi. Veiksmas prasideda 1971 metais Vienoje, kai doktorantūroje studijuojanti trisdešimtmetė mergina, kartais dar dirbanti ir vertėja, užmezga romaną su vyresniu vedusiu vyriškiu. Pagrindinė herojė - graži ir protinga. Skaitant daugybę kartų kilo klausimas - kaip ji tiek laiko sugebėjo tiek ištverti. Melą, neištikimybę, patyčias, neįgyvendintus pažadus… Kaip atsvara pateikiamos kelionės po pasaulį, prabangūs viešbučiai, dovanos ir finansinė parama. Laikai buvo kitokie. Ir daug dalykų, kurie savaime suprantami buvo tada, dabar jau vertinami kitaip. Kad ir finansinė moters nepriklausomybė. Bet skaitant man atrodė, kad aš daugybę daugybę kartų būčiau atsakiusi neigiamai. Gal net pačioje pradžioje - kai viskas dar buvo tik gražu.

Paskui galvojau - o gal tai mano bėda? Gal aš nelanksti, per greitai esu linkusi nubrėžti ribą? Aš pati savo gyvenime nemoku apsimetinėti, temti gumą, bent jau palaukti ir pažiūrėti, kas gausis. Kartais tai padeda išvengti bėdų. Kartais tai padeda išvengti nuotykių…

- Geriau baisi pabaiga negu baisumai be pabaigos.

Pastaroji frazė knygoje kartojama keletą kartų. Nepaisant tokios išminties jos autorė nepritaiko to savo gyvenime. Ji verčiau kankinasi su baisumais be pabaigos, negu kad ėmusi ir viską užbaigusi.

Man neįdomu, ką jis kalba, mane domina tik tai, ką daro.

Patiko (1)

Rodyk draugams